Dar šiandien prisimenu juoką akių
Be jų išgyventi be proto sunku
Ir žodžio suteikiančio šitiek jėgų
Man trūksta, kaip oro karščiausiu metu.

Prisimenu viską, ką Tu man sakei
Kaip piešinį savo likimo piešei
Trintuko tau niekad klaidoms nereikėjo
Nes jos prie tavęs visiškai nederėjo

Ir nuotaiką visad nešiojais širdy
O akys švytėjo, lyg laimės ugny
Tą dieną šypsojaisi kiek ypatingai
Tikėjais, kad tikslą pasieksi laimingai

Ant kelio išbėgu, staiga suprantu
Tave paskutinį jau kartą regiu
Tik krečiantis garsas pasiekia ausis
Ir amžiams apgaubia į glėby naktis

Ir dainos tau skirtos dabar paskutinės
O rankos sudėtos gražiai ant krūtinės
Ir muzikai skambant gūdžiausioj nakty
Žinok, kad per amžius gyvensi širdy.

Tik šūviai, bardakas, truputis vienatvės.
Toks keistas, nerimtas gyvenimas gatvės.
Vilioja mįslinga tamsi paslaptis.
Bet kas beįlįs, tas amžiams čia liks.

Lyg koks uraganas įtraukia silpnus.
Žinok, kas papuolė, tas jau neištrūks.
Mąstys jau ne savo naiviausiom mintim,
Diktuos jas kiti, išdaužytais dantim.

Mėlynė aky – tai ne šiaip atributas.
Kasdien naktimis taip tarpusavy lupas.
Kasnakt čia kažkam taip gyvybė užgęsta,
Kasnakt čia idėjos konfliktui kelt bręsta.

Diktuoja vėl ašmenys savo taisyklę
Stipriausi – ne tie, kas labiausiai įpykę.
Kas ginklą valdyti geriausiai išmoko,
Prieš jį visi griuvo, kas priešais iššoko.

Kai miestas užmiega, ir šviesos užgęsta
Gyvenimas gatvės čia kovą vėl tęsia.
Bet šūksnių skausmingų jau nieks negirdės,
Nes niekas kentėt už kitus nenorės.

Vėjas... Tas pamišėlis vėjas... Jis tik užpusto... sujaukia... Nešioja... Tai - lyg žaidimas... Lyg kvailas žaidimas be taisyklių... Be pabaigos... Kad ir kaip giliai įmintos pėdos bebūtų - anksčiau ar vėliau jos vistiek išnyks. Išnyks, jei buvo įmintos smėly... Jei žemėj - prireiks lietaus pagalbos, kad jas išplautų... Bet jos vistiek išnyks... Jų vietoje atsiras vis naujos pėdos... Vis kitų gyvenimo keleivių... Jei nori, kad prisiminimas išliktų ilgam - nemink pėdos smėly ar žemėj... geriau paslėpk jį giliai širdį. Neleisk jo niekam skaityti. Tai - lyg dienoraštis, kuri turi teisę skaityti tik Tu. Tačiau nepamiršk: gyvenimas - ne prabėgusios dienos. Gyvenimas - kas atminty išliks visam laikui. Tai lyg nuotraukų albumas... Jame sudėtos pačios brangiausios nuotraukos.. Tik, deja, ne visada linksmos ir mielos... Tačiau visos savaip reikšmingos...

Ant lieptelio krašto sėdi mergaitė ir mažomis kojytėmis vandens paviršiuje piešia žavingus ratilus.. Kartais didesnius, kartais - mažesnius.. Bet jie kažkuo užburiantys. Mergaitė pasižiūri į savo delnukus, nusišypso, staiga juos sugniaužia , o akytės vis dairosi aplink ir ieško, kam atiduoti tą didžiulę paslaptį iš mažų delnukų.
    Aplink tuščia. Tik retkarčiais kažkur tolumoj pasigirsta žmonių balsai ir vėl nutyla... tai - užmiršta vieta, kurią prisimena tik viena mergaitė. Mergaitė, kuri čia kuria savo pasaulį. Pasaulį, kuriame debesys pavirsta į žaismingas figūrėles, kartais labiau primenančias mielus gyvūnėlius ar niekada neturėtas lėles, žaislus, kuriuos mergaitė matydavo tik kitų vaikų kiemuose. Šiame pasaulyje buvo Šeima: Mama, Tėtis ir Ji: tokie laimingi ir svarbiausia  - KARTU.
  Mergaitė dar tvirčiau suspaudžia kumštukus, o jos mėlynos akutės spinduliuoja džiaugsmu. Džiaugsmu, kuris nepradingsta net tada, kai tenka palikti šį nuostabų svajonių kampelį ir grįžti namo. Bet ji žino: ji dar čia sugrįš. Kasdien. Ir kasdien nešiosis mažiuose kumštukuose kažką paslaptingo, skirto tik vienam žmogui.
  Pagaliau mažylės akys dar labiau sužybsi džiaugsmu. Ji atveria delnukus iš kurių išskirieja ta pati prie lieptelio įleista švelni šypsena.. Imk:)