Liūdna...
o liūdime po vieną, kaip ir išeiname...

Liūdna...
o liūdime po vieną, kaip ir mištame...

O tu visai neypatinga žmogysta,
Tik pridėjai plunksną prie lūpų,
Bet nepajėgei išspausti ašaros,
Kai rytas skandino ilgesį taurėje.

Nematei, kai praėjo pavasaris,
Pirktas už pasivogtą rublį

Aklos moters pirštais palietei
Žemę, kuri nepriklauso vaikystei.

Praradimo vakaras, neskaudus, tik labai jautrus... užgis

Gimtadienis, o aš neturiu dovanos...

---

Trumpam pradingusi...

Įdomu, ko gi žmonės labiausiai bijo... Naujo žingsnio, naujo savo žingsnio jie labiausiai bijo...

F.Dostojevskis

mažom adatėlėm perbėk per kūna
kad liaučiausi mąsčius, kas bus

mažom adatėlėm perbėg per kūna
kad liaučiausi mąsčius, kas bus