Jos kūriniai buvo nuostabūs.

Tik prisilietus prie švaraus lapo ji paberdavo aibę kūrybos perlų. Ji rašė negailėdama savęs, virtuoziškai šoko popieriaus paviršiumi vos prisiliesdama, palikdama ten savo liūdesį ir džiaugsmą, troškimus ir neišsipildžiusias svajones. Jos svajonė buvo tapti įžymia rašytoja, parašyti kelių šimtų lapų romaną, kurį skaitydamos alptų jautrios sielos.

Ir vieną dieną viskas baigėsi. Baigėsi tik įpusėjus jos didingiausią kūrinį. Ji paprasčiausiai buvo išmesta į šiukšlyną. Ji – iki paskutinio lašo išrašyta šratinuko širdelė.

Maldos tyloje nusiritus
Krištolu ištiško ašara
Palengvėjo

O nuodėmė saldi...
Ir daug kas nori paragauti uždraustojo vaisiaus
Atmink - gyvenam vienasyk
Tau spręsti - ką atstumt, o ką priglausti.

Sušildė
Brendžio taurė
Lyg kraujas gintarinis
Apraizgęs sielą
Savo pirštais
Kibiais
Aš užsimerkiau...
Būk pasveikintas Morfėjau!!!
Hipno sūnau...

At     ūžė
Žiem užė,
Nul    ūžę
Gir     užės
Medžiai nusilenkė
Jai

Visi tik ir trumpina žodžius, pavadinimus, o aš sugalvojau pailginti - KRENKŠTEKŠTELĖJAU. Na nespėjau burnos užsidengti... Negražu, nekultūringa, ale žodis tai toks prasmingas, daugiareikšmis :)

Kaži kodėl lauko tualeto durelėse dažniausiai išpjaunamas širdies formos langelis?
Nors, antra vertus, kokios formos langelį pjauti?

Dviese su draugeliu rūkėme žolę. Už kaljano, ant palangės stovėjo kaktusas. Visas apgaubtas dūmų, vargšelis. Toks juokingas :D

Ryte plyšo galva o skrandis taip ir taikėsi visą išvakarėse suvalgytą maistą gražinti. Bet yra ir pliusų

DABAR AŠ ŽINAU, KAIP ATRODO EŽIUKAS RŪKE

Aš mėšlavabalis.

Susiritinau sau mėšlo gumulėlį.

Susiradau pačią.

Susilaukiau vaikų.

Gyvenu sau laimingas.
Toks laimingas ant savojo šūdo krūvos.

Ant surūdijusios spygliuotos vielos pleveno voratinklis. Toks plonas, žvilgantis, su prikibusiais pienės pūkais, padengtas mažyčiais lašeliais.
Lyg nėriniuota apykaklė.
Toks šiurpiai nederantis prie aplinkos ir toks gražus.