šerkšnų 117.1 - -,


žiema, atjungė šildymą ir ryšį,
šviesa nuo lempų blausą žemėn pusto,
atoslūgis, ligoninėj pro plyšį
stebiu kaip žmonės telkiasi ir plūsta

į aikštę, į neveikiantį fontaną
ir tariasi, kuria kalba kalbėsis
ir brėžia užpustytam miestui planą,
jį tik vėliau atrasim, kai jau baigsis

galiojimas vaistų ir pergamento -
datas užpūs, šviesas išmes nei laiką,
tik nežinau kodėl, kai viskas krenta
plyšius užado, šerkšno nesulaiko.

-
-
-
- - -
-


šerkšnų 1131 - -,


nubudau ir guliu pripustytam ir yrančiam guoly,
nuo vaikystės žymes rankų pirštuose tempia ir maudžia,
prisiliesčiau šerkšnų, bet delnai tartum valandos puola
virš manęs ir išraižo blausoj toje snaigę lyg pradžią,

pro kurią gal regiu, bet juk tai jau tik sapnas kelintas
su kreida dūmų sienoj daug pieštas ir daug kart ištrintas
toj vaikystėj kur blyškiai tarpuvarčių žibalas švyti
ir per liūtį namų nei bažnyčių suvis nematyti

visas miestas kaip fura komunijas vežus barstyti
į tamsas, kur mes laukėm namuos lyg laike uždaryti,
ir ikoną uždažę geltonai, išsiautėję, arba
kur lig galo žiūrėjom į prieangy padegtą verbą - -

šitaip tuščia tų dūmų, užplūdusių saulę ir miestus,
o to sniego už nugaros pilna, ir vis tik - taip tuščia,
ir gal tūkstantį laiko tas šerkšnas prie rankų man liestųs,
bet dar tūkstantį kartų per žiemą šią mirt ir nubust čia


-
-
-
- -


liūčių 9 - -


vasara. tamsių rugių virpėjimas prieš orą
lyg natų, užėjus šiltam lietuj, kliokiančiam
iš miesto į miestą, iš žmogaus į jam svetimą
valandą, užgniaužiančią lyg garsų kamuolys,
besiritantis gerkle ir plaučiuose pavirtęs
kaukimu.


-
- - -
-
-



la 13 ir


palikom mūsų vidaus griūties ženklus
dusli muzika, nuo sekundinių šventimų
likę skylės rankovėse, mano veidas, sustingęs į uždangą
ir lėti judesiai bandant nubrėžti
smulkias raides, visada reiškiančias, kad nebūtina,
bet esama taip, tarsi juodos pašvaistės gręžtųsi
į vidaus trumpumą - - laikas, vieną plokštę patraukęs nuo veidrodžio
užgauna dar tai, kas už vidaus
nuo pat pradžių glūdėjo ir laukė,
kol galiausiai jau įskilus ir veidrodžiui
išspindėjo į eterį
ir supo.

- -
-
-
-
- -


tavęs 5133 - - ,


visos tos apokaliptinės salės su baldais
Ir didelėmis juodomis dėžėmis lyg iš seno filmo
pradėjo švisti nesunkiai įrašydamos tavo vardą
į natų sąsiuvinius, užblukusius nuo pro kavinės langus
sklindančios irios žvaigždžių šviesos
aplenkusios mane kaip statulą nereikšmingoje aikštėje
tą dieną, pažymėtą skaičiais ir užtemimais
(bažnyčių viduj nieks nešoko, judesiai išvis sulėtėjo)
tu sėdėjai vienas po lempa, ir pasauliui dar nesibaigus,
šviesa sutrūko ant sienų, erdvė įvirto į tuštumą

ir vis vaidendavos, kad oras juda ir trupa lyg būtų prineštas
vario, tamsumo iš medaus gylio, ir pro orą, pro kaitrą, užmezgusią
po oda sunkius paukščius, regėdavos vis jau to kito pasaulio
kraštelis, toks jaukus ir neišaugantis į gyvenimus.

ir kartais šalta ranka užčiuopdavo vis išaugančio pulso
provinciją, einant pro neapgyvendintą sunkių daiktų talpą
pro tokį žvarbų žiemos atviruką, pro vasaros neapleistą tamsiavietę,
pro savo tuščią aš,

-
-
- -
-
- -
-

***

miestai grįžę į salsvą dulėjimą
cerkvės kupoluos sukas ir gręžiasi
visata į mintis subyrėjusi
žeria žmones į švintantį debesį

laukiu visko, o viskas praėjo
žodžių prasmės iširo nuo šnaresio
ar girdi kaip giliai ne nuo vėjo
šnara drumzlinos dievo alėjos

-
-
- -
-
-

Išėjimo 7.2


kaitra įtempia reginį į stiklą, pro kurį regiu
kaip miestas nusimeta mane kaip rūbą
ir lieka lietūs, pamaži gatves užplūdę,
ir aš plūstu į viduržiemį, į daiktais neapgyvendintą trukmę,
atitolinusią nuo liečiančių rankų,
kuriomis miestas sugrojo man requiem.

-
-
-
- -

šerkšnų 117.1 - -,


žiema, atjungė šildymą ir ryšį,
šviesa nuo lempų blausą žemėn pusto,
atoslūgis, ligoninėj pro plyšį
stebiu kaip žmonės telkiasi ir plūsta

į aikštę, į neveikiantį fontaną
ir tariasi, kuria kalba kalbėsis
ir brėžia užpustytam miestui planą,
jį tik vėliau atrasim, kai jau baigsis

galiojimas vaistų ir pergamento -
datas užpūs, šviesas išmes nei laiką,
tik nežinau kodėl, kai viskas krenta
plyšius užado, šerkšno nesulaiko.

-
-
-

šerkšnų 1131 - -,


nubudau ir guliu pripustytam ir yrančiam guoly,
nuo vaikystės žymes rankų pirštuose tempia ir maudžia,
prisiliesčiau šerkšnų, bet delnai tartum valandos puola
virš manęs ir išraižo blausoj toje snaigę lyg pradžią,

pro kurią gal regiu, bet juk tai jau tik sapnas kelintas
su kreida dūmų sienoj daug pieštas ir daug kart ištrintas
toj vaikystėj kur blyškiai tarpuvarčių žibalas švyti
ir per liūtį namų nei bažnyčių suvis nematyti

visas miestas kaip fura komunijas vežus barstyti
į tamsas, kur mes laukėm namuos lyg laike uždaryti,
ir ikoną uždažę geltonai, išsiautėję, arba
kur lig galo žiūrėjom į prieangy padegtą verbą - -

šitaip tuščia tų dūmų, užplūdusių saulę ir miestus,
o to sniego už nugaros pilna, ir vis tik - taip tuščia,
ir gal tūkstantį laiko tas šerkšnas prie rankų man liestųs,
bet dar tūkstantį kartų per žiemą šią mirt ir nubust čia


-
-
-
-


liūčių 9 - -


vasara. tamsių rugių virpėjimas prieš orą
lyg natų, užėjus šiltam lietuj, kliokiančiam
iš miesto į miestą, iš žmogaus į jam svetimą
valandą, užgniaužiančią lyg garsų kamuolys,
besiritantis gerkle ir plaučiuose pavirtęs
kaukimu.


-
- - -
-
-



la 13 ir


palikom mūsų vidaus griūties ženklus
dusli muzika, nuo sekundinių šventimų
likę skylės rankovėse, mano veidas, sustingęs į uždangą
ir lėti judesiai bandant nubrėžti
smulkias raides, visada reiškiančias, kad nebūtina,
bet esama taip, tarsi juodos pašvaistės gręžtųsi
į vidaus trumpumą - - laikas, vieną plokštę patraukęs nuo veidrodžio
užgauna dar tai, kas už vidaus
nuo pat pradžių glūdėjo ir laukė,
kol galiausiai jau įskilus ir veidrodžiui
išspindėjo į eterį
ir supo.

- -
-
-


tavęs 5133 - - ,


visos tos apokaliptinės salės su baldais
Ir didelėmis juodomis dėžėmis lyg iš seno filmo
pradėjo švisti nesunkiai įrašydamos tavo vardą
į natų sąsiuvinius, užblukusius nuo pro kavinės langus
sklindančios irios žvaigždžių šviesos
aplenkusios mane kaip statulą nereikšmingoje aikštėje
tą dieną, pažymėtą skaičiais ir užtemimais
(bažnyčių viduj nieks nešoko, judesiai išvis sulėtėjo)
tu sėdėjai vienas po lempa, ir pasauliui dar nesibaigus,
šviesa sutrūko ant sienų, erdvė įvirto į tuštumą

ir vis vaidendavos, kad oras juda ir trupa lyg būtų prineštas
vario, tamsumo iš medaus gylio, ir pro orą, pro kaitrą, užmezgusią
po oda sunkius paukščius, regėdavos vis jau to kito pasaulio
kraštelis, toks jaukus ir neišaugantis į gyvenimus.

ir kartais šalta ranka užčiuopdavo vis išaugančio pulso
provinciją, einant pro neapgyvendintą sunkių daiktų talpą
pro tokį žvarbų žiemos atviruką, pro vasaros neapleistą tamsiavietę,
pro savo tuščią [i]aš,

-
-
- -



Išėjimo 7.2


kaitra įtempia reginį į stiklą, pro kurį regiu
kaip miestas nusimeta mane kaip rūbą
ir lieka lietūs, pamaži gatves užplūdę,
ir aš plūstu į viduržiemį, į daiktais neapgyvendintą trukmę,
atitolinusią nuo liečiančių rankų,
kuriomis miestas sugrojo man requiem.


***

miestai grįžę į salsvą dulėjimą
cerkvės kupoluos sukas ir gręžiasi
visata į mintis subyrėjusi
žeria žmones į švintantį debesį

laukiu visko, o viskas praėjo
žodžių prasmės iširo nuo šnaresio
ar girdi kaip giliai ne nuo vėjo
šnara drumzlinos dievo alėjos

žiema, atjungė šildymą ir ryšį,
šviesa nuo lempų blausą žemėn pusto,
atoslūgis, ligoninėj pro plyšį
stebiu kaip žmonės telkiasi ir plūsta

į aikštę, į neveikiantį fontaną
ir tariasi, kuria kalba kalbėsis
ir brėžia užpustytam miestui planą,
jį tik vėliau atrasim, kai jau baigsis

galiojimas vaistų ir pergamento -
datas užpūs, šviesas išmes nei laiką,
tik nežinau kodėl, kai viskas krenta
plyšius užado, šerkšno nesulaiko.



***

nubudau ir guliu pripustytam ir yrančiam guoly,
nuo vaikystės žymes rankų pirštuose tempia ir maudžia,
prisiliesčiau šerkšnų, bet delnai tartum valandos puola
virš manęs ir išraižo blausoj toje snaigę lyg pradžią,

pro kurią gal regiu, bet juk tai jau tik sapnas kelintas
su kreida dūmų sienoj daug pieštas ir daug kart ištrintas
toj vaikystėj kur blyškiai tarpuvarčių žibalas švyti
ir per liūtį namų nei bažnyčių suvis nematyti

visas miestas kaip fura komunijas vežus barstyti
į tamsas, kur mes laukėm namuos lyg laike uždaryti,
ir ikoną uždažę geltonai, išsiautėję, arba
kur lig galo žiūrėjom į prieangy padegtą verbą - -

šitaip tuščia tų dūmų, užplūdusių saulę ir miestus,
o to sniego už nugaros pilna, ir vis tik - taip tuščia,
ir gal tūkstantį laiko tas šerkšnas prie rankų man liestųs,
bet dar tūkstantį kartų per žiemą šią mirt ir nubust čia

žmonės miega mieste, pilnam šiukšlių, ir jų miegas
iškvėpuoja visą tarpsekundinį tirštumą, bombos sprogsta švelniai
už nugarų, ir niekas nebeprižiūri instrumentų - imk ir grok
paliestas vidaus griūčių, praskleidęs užuolaidas į tą sausio pradžios dumblą
viskas sausa, bet kvepia azoto erdvės,
grakščiai išsnigusios iš žvaigždžių.
nesunku per šventes, nespaudžia
bombų griuvėsius tyrinėju, likus viena
visam pokario sode.

balimas, liga lyg nuo
žvaigždžių gruodį, šaltumas nuo stalčių,
išsikvėpusių popierių, sena, viskas sena lyg
žvarbai palietus stikliuką –
karuselės užstringa ir būna apleistos.
ir niekas many nebesisupa.

Iš R. M. Rilkės "Duino elegijų" (1923)


Tatai jau buvo tarpe žmonių, tarp likimų, naikinančių, tarp Nežinia Kur, buvo tatai, kaip tikrovėj, ir lenkė į save užtikrinto skliauto žvaigždes. Angele,        (septintoji elegija)

Ar nekėlė jums niekad atikos steloj žmogaus judesių atsargumas? (antroji elegija)

Ir žvaigždės, žemiškos žvaigždės. O, kad taip numirtum ir jau amžinai jas pažintum visas visas (septintoji)

Žvilgsni: <...> mes visa tai esam. O visata, kur prapuolam, ar įgauna mūs skonio?
Ar angelai renka vien tiktai tą, kas jų spinduliuota, ar kada nors, apsirikę, lašą ir mūsų buvimo? (antroji)

Gera čia būt. <...> Nes kiekvienai tik valandėlė, dviejų akimirksnių tarpsnis, laiko mastu nesuvokiamas, - buvo jūsų būtis čia. Viskas. Gyslos pilnos būties. (septintoji)

Angele! (penktoji elegija)

Ne, tai ne šauksmas. <...> Nes mano šauksmas nuolat į tentik. Lyg ištiesta ranka mano šauksmas. Ir jo delnas atgniaužtas stverti viršuj prieš tave lyg perspėjimas ir apgynimas, o Nesuvokiamasai, jis lieka. (septintoji)

<...> nes jau mažytį vaiką apsukę priverčiam žiūrėt pasaulio formų, ne erdvės, kuri žvėries akis pripildžius. (8 - oji)

ir žvėris, kai eina, per amžinybę eina - kaip šaltinis. (8 - oji)

Kaip vaikas pasiklysta tyloje, bet žadinam (8 - oji)

Lyg žvėris bežadis pervertų žvilgsniu mus. <...> Stovėti veidu prieš jį - ir nieko jau daugiau. (8 - oji)

būna daiktas ir miršta - ir anapus
palaimingai pabėga nuo smuiko. (9 - oji)

taip ir gyvenam ir tolydžio atsisveikinam. (8 - oji)



- -

1.

Štai žmonės renkasi prie vaišių stalo, stovinčio lauke, plynoj erdvėj, prie kažkokio didelio namo. Visi lyg nujaučia, kad kažkas atsitiks, gal dėl to ir susirenka. O tas namas gi toks aukštas aukštas, su pastoliais, o ant tų pastolių pilna žmonių. Prieblanda. Staiga užsidega pirmas namo aukštas. Viskas plieskia. Ugnis staiga kildama nuo apačios apgobia visą namą. Sėdintieji prie stalo nepanikuoja. Mes tik žiūrim. Staiga vaizdas taip priartinamas į kažkelintą aukštą ir aš matau, kaip nuo pastolių po vieną krenta vaikai, bet tokiu keistu judesiu, sulėtintu, arba lyg jie būtų iš akmens. O mintis tokia: "kodėl jie dabar šoka, juk dar galėjo čia pabūti".

(12 08 naktį)


2.

Namai. Mano sesers kambaryje prie kompiuterio sėdi kažin koks vaikinas ir kažką spaudinėja. O pasirodo, tai ir yra mano sesė. Staiga į namus ateina svečių. Bet jie tokie tikri svečiai - dėdės ir tetos, gražiai apsirengę, su ūsais. Kabina rūbus. Pažiūriu pro vonios kambario duris - jos buvo tik pusiau užvertos - vonioj guli mano sesuo panirus po vandeniu, lyg numirus.
  Mano kambarys. Toks gaudimas iš išorės, nesuvokiama erdvė aplink. Tamsu. Pažiūriu pro balkoną - o ten ant kėdės toks didelis pūkuotas(bet gana grubus) rudas gyvis stovi piktu veidu. Aš žinau, kad jis čia kažkaip nukrito iš erdvių. Paskui jis įėjo į mano kambarį ir išnyko. Po kiek laiko pažiūriu vėl pro langą - balkone kybo balta katė ir žiūri tokiu protingu žvilgsniu.
- - -
Vaikštau tamsoj ir žinau, kad tam vilniaus universiteto kieme, kur jonų bažnyčia stovi.

(12 08 dieną)


3.

Gyvenu tokioj vietoj toli nuo miestų. Tamsa. Ten daug visokių apleistų, kadais naudojamų ūkinėms reikmėms pastatų. Šalia yra geležinkelis, bet išsidėstęs tokiais lankais erdvėje, na, pakibęs aukštai. O juo važiuoja elektriniai traukiniai, labai greitai ir skleisdami baisų garsą. O aš miegu kažkuriam iš pastatų, bet matau prieš akis ir dangų, ir geležinkelį, lyg miegočiau pakibus erdvėj. Staiga pradeda važiuoti traukinys(skrieti), jis toks baltos spalvos, ir aš galvoju, "kaip aš seniau jų nebijojau?". Staiga traukinys sustoja, ir aš, nors nematau, bet žinau, kad iš jo išlips vyrai ir eis kažko ieškoti į sandėlius. O man taip beprotiškai baisu. Ir aš galvoju: "taigi traukinys čia visada sustoja, jie visada ten eina ieškoti", o aš labai bijau, kad jie mane kaip nors rastų.
  - - -
Rašau kažkam laiškus, juos užklijuoju.
- - -
Paskui vėl tas vaizdas, lyg miegu, bet kybau erdvėj prieš geležinkelį, ir staiga pradeda visur baisiai šaudyti ir per visą dangų kažkas sproginėja ir dunda, lyg sprogtų daugybė bombų.

12 09 (naktį)

tik man pabudus įeina į kambarį mama ir aš per tokią blausą girdžiu jos žodžius: "pas tave kaip po karo"

1.

Štai žmonės renkasi prie vaišių stalo, stovinčio lauke, plynoj erdvėj, prie kažkokio didelio namo. Visi lyg nujaučia, kad kažkas atsitiks, gal dėl to ir susirenka. O tas namas gi toks aukštas aukštas, su pastoliais, o ant tų pastolių pilna žmonių. Prieblanda. Staiga užsidega pirmas namo aukštas. Viskas plieskia. Ugnis staiga kildama nuo apačios apgobia visą namą. Sėdintieji prie stalo nepanikuoja. Mes tik žiūrim. Staiga vaizdas taip priartinamas į kažkelintą aukštą ir aš matau, kaip nuo pastolių po vieną krenta vaikai, bet tokiu keistu judesiu, sulėtintu, arba lyg jie būtų iš akmens. O mintis tokia: "kodėl jie dabar šoka, juk dar galėjo čia pabūti".

(11 08 naktį)


2.

Namai. Mano sesers kambaryje prie kompiuterio sėdi kažin koks vaikinas ir kažką spaudinėja. O pasirodo, tai ir yra mano sesė. Staiga į namus ateina svečių. Bet jie tokie tikri svečiai - dėdės ir tetos, gražiai apsirengę, su ūsais. Kabina rūbus. Pažiūriu pro vonios kambario duris - jos buvo tik pusiau užvertos - vonioj guli mano sesuo panirus po vandeniu, lyg numirus.
  Mano kambarys. Toks gaudimas iš išorės, nesuvokiama erdvė aplink. Tamsu. Pažiūriu pro balkoną - o ten ant kėdės toks didelis pūkuotas(bet gana grubus) rudas gyvis stovi piktu veidu. Aš žinau, kad jis čia kažkaip nukrito iš erdvių. Paskui jis įėjo į mano kambarį ir išnyko. Po kiek laiko pažiūriu vėl pro langą - balkone kybo balta katė ir žiūri tokiu protingu žvilgsniu.
- - -
Vaikštau tamsoj ir žinau, kad tam vilniaus universiteto kieme, kur jonų bažnyčia stovi.

(11 08 dieną)


3.

Gyvenu tokioj vietoj toli nuo miestų. Tamsa. Ten daug visokių apleistų, kadais naudojamų ūkinėms reikmėms pastatų. Šalia yra geležinkelis, bet išsidėstęs tokiais lankais erdvėje, na, pakibęs aukštai. O juo važiuoja elektriniai traukiniai, labai greitai ir skleisdami baisų garsą. O aš miegu kažkuriam iš pastatų, bet matau prieš akis ir dangų, ir geležinkelį, lyg miegočiau pakibus erdvėj. Staiga pradeda važiuoti traukinys(skrieti), jis toks baltos spalvos, ir aš galvoju, "kaip aš seniau jų nebijojau?". Staiga traukinys sustoja, ir aš, nors nematau, bet žinau, kad iš jo išlips vyrai ir eis kažko ieškoti į sandėlius. O man taip beprotiškai baisu. Ir aš galvoju: "taigi traukinys čia visada sustoja, jie visada ten eina ieškoti", o aš labai bijau, kad jie mane kaip nors rastų.
  - - -
Rašau kažkam laiškus, juos užklijuoju.
- - -
Paskui vėl tas vaizdas, lyg miegu, bet kybau erdvėj prieš geležinkelį, ir staiga pradeda visur baisiai šaudyti ir per visą dangų kažkas sproginėja ir dunda, lyg sprogtų daugybė bombų.

11 09 (naktį)

tik man pabudus įeina į kambarį mama ir aš per tokią blausą girdžiu jos žodžius: "pas tave kaip po karo"

1.

Štai žmonės renkasi prie vaišių stalo, stovinčio lauke, plynoj erdvėj, prie kažkokio didelio namo. Visi lyg nujaučia, kad kažkas atsitiks, gal dėl to ir susirenka. O tas namas gi toks aukštas aukštas, su pastoliais, o ant tų pastolių pilna žmonių. Prieblanda. Staiga užsidega pirmas namo aukštas. Viskas plieskia. Ugnis staiga kildama nuo apačios apgobia visą namą. Sėdintieji prie stalo nepanikuoja. Mes tik žiūrim. Staiga vaizdas taip priartinamas į kažkelintą aukštą ir aš matau, kaip nuo pastolių po vieną krenta vaikai, bet tokiu keistu judesiu, sulėtintu, arba lyg jie būtų iš akmens. O mintis tokia: "kodėl jie dabar šoka, juk dar galėjo čia pabūti".

(11 08 naktį)


2.

Namai. Mano sesers kambaryje prie kompiuterio sėdi kažin koks vaikinas ir kažką spaudinėja. O pasirodo, tai ir yra mano sesė. Staiga į namus ateina svečių. Bet jie tokie tikri svečiai - dėdės ir tetos, gražiai apsirengę, su ūsais. Kabina rūbus. Pažiūriu pro vonios kambario duris - jos buvo tik pusiau užvertos - vonioj guli mano sesuo panirus po vandeniu, lyg numirus.
  Mano kambarys. Toks gaudimas iš išorės, nesuvokiama erdvė aplink. Tamsu. Pažiūriu pro balkoną - o ten ant kėdės toks didelis pūkuotas(bet gana grubus) rudas gyvis stovi piktu veidu. Aš žinau, kad jis čia kažkaip nukrito iš erdvių. Paskui jis įėjo į mano kambarį ir išnyko. Po kiek laiko pažiūriu vėl pro langą - balkone kybo balta katė ir žiūri tokiu protingu žvilgsniu.
- - -
Vaikštau tamsoj ir žinau, kad tam vilniaus universiteto kieme, kur jonų bažnyčia stovi.

(11 08 dieną)


3.

Gyvenu tokioj vietoj toli nuo miestų. Tamsa. Ten daug visokių apleistų, kadais naudojamų ūkinėms reikmėms pastatų. Šalia yra geležinkelis, bet išsidėstęs tokiais lankais erdvėje, na, pakibęs aukštai. O juo važiuoja elektriniai traukiniai, labai greitai ir skleisdami baisų garsą. O aš miegu kažkuriam iš pastatų, bet matau prieš akis ir dangų, ir geležinkelį, lyg miegočiau pakibus erdvėj. Staiga pradeda važiuoti traukinys(skrieti), jis toks baltos spalvos, ir aš galvoju, "kaip aš seniau jų nebijojau?". Staiga traukinys sustoja, ir aš, nors nematau, bet žinau, kad iš jo išlips vyrai ir eis kažko ieškoti į sandėlius. O man taip beprotiškai baisu. Ir aš galvoju: "taigi traukinys čia visada sustoja, jie visada ten eina ieškoti", o aš labai bijau, kad jie mane kaip nors rastų.
  - - -
Rašau kažkam laiškus, juos užklijuoju.
- - -
Paskui vėl tas vaizdas, lyg miegu, bet kybau erdvėj prieš geležinkelį, ir staiga pradeda visur baisiai šaudyti ir per visą dangų kažkas sproginėja ir dunda, lyg sprogtų daugybė bombų.

11 09 (naktį)

tik man pabudus įeina į kambarį mama ir aš per tokią blausą girdžiu jos žodžius: pas tave kaip po karo

tokios tamselės iš stiklo į stiklą kur tikrinama kiek negyventa



vidum a.kių

ir išėjus į lauką almėjimas medžių lyg svoris
nuo natų ir nuo vėjo, taip geliančio rudeniui grįžtant
ne į savo vokus, lyg giliai ir be garso užšalę
jie skaičiuotų rieves nuo dienų ir tvinksnius lig finalo

taip artėjančio sunkiai lyg lapkritis vasaron gręžtųs
ar rodyklė nuo slėgio tiksėdama nebūtį kirstų
aš pažiūriu į žėrintį geliančio voko vitražą
saulė žeria vaizdus, ir lyg viso to būtų dar maža

gerias baugiai į talpų užšalusio voko paviršių
ir taip alma giliai tavo medžiai lyg sąmonėn plistų
nuo žiemos vėl į tarpą tarp čia ir tarp laiko "glūdėta"
kur ledai nuo akių staigiai virsta į "fa" ir į lietų


ar


jeigu dabar grįžčiau,
ar kas prisimintų, jog nebuvau?
  kai iš šalnų sulipdyta gyvybė
nuo vėjo nubąla
  lyg nuo ugnies - - -

ar tada dar
jie burs iš skiedrelių namuose
ir gręžiosis į pusę, kur lyja?

ar garsiai plyšaus kieme
ir aš vėlei jų nematysiu
lyg nuo švenčių
ant porceliano sutrūkus
atspindžiams

ar jie pieš žemėlapius
kiekvienam išsenkančiam rytui

ar ir vėl sakys:
užmiršau
kad žiema ateina
ne lapkritį  -  -  -