VALDAS GEDGAUDAS

Akmenuko juodo akmenuko balto

Liūdna pavasario žolė nes liūdna
manajam liūdesiui kurs žydi
tartum slyva suvargusi mažyčiams
žiedų lapeliams gludinant gegužį

nebeprabundantį iš snūduringo alpulio
tarytum žolei šiaušiamai grėslaus vėjelio
manajam liūdesiui liūdnėjant link birželio
link akmenuko juodo akmenuko balto

Kad mane galėtum prisiminti,
Aš labai labai prašau priimti:

Krintantį lapą.
Obuolio kvapą.

Skilusį riešutuką.
Šaką. Ant jos paukštuką.

Žalsvą blizgančią gilę.
Džiaugsmo akimirką tylią.

Lysvę, kur dygo gėlės,
Skėtį be rankenėlės.

Žiogo stygelę ir šuolį,
Taką į upę per žolę.

Šiaudą - visai kaip auksinį,
Žodį, kai mes nusiminę;

Kiškio ausytę stačią
Ir šitą eilutę... Ačiū.

(Ramutė Skučaitė)

Kažkaip prisiminiau - prieš kokį pusmetį darėm talką lietuvių literatūros kabinete, radom kelias dėžes įvairiausio plauko lietuvių rašytojų portretų. Formatas gal 1m x 0,5m, ant sienos puikiai atkreipia dėmesį. Dėstytoja sako - išmeskit, visi juodai balti tokie, neįdomūs, nebemadingi. Kažkaip pagailo. Viena mergaitė (sentimentaloka iš prigimties) pasiėmė S.Nėrį, nežinau, kur ją dėjo. Aš pasiėmiau Sruogą, tebekaba ant sienos ir pjaunasi su interjeru. O toks Čiuvelis (niekad nepasakytum, kad toks lietuvių literatūros mylėtojas) susišlavė visus likusius (apie 30). Sakė išsiklijuos balkoną. Kažkaip prisiminiau ir pamaniau, kad neblogas literatūrinis balkonas turėtų būti. Ypač jeigu jis naudojamas pagal vieną iš tikėtinų paskirčių, t.y. - jame rūkoma ;)

Baisiausia, kai nežinai, ar ten pataikei. turbūt todėl visą vasarą skaičiau naktim. Dieną nesiskaito. Kai pagalvoji, kaip gaila, kad nemačiau viso to, kas buvo prieš mane ir kiek daug to, kas vyko, pražiopsojau, kai man tebuvo ketveri, o gyvenimas ėjo. O dabar? Taip, dabar vyksta ne mažiau, bet kaži kodėl taip traukia ataidėjimai iš buvusio laiko.
Cha cha, skaitau kritiką neskaičius pačių kūrinių. Turbūt jokios naudos, nors gal kas kitas pasakytų, kad sutaupau laiko.
Valstybiniam egzamine, man regis, parašiau geriausią savo esė, gaila, kad nieks man daugiau jos neparodys, kad galėčiau perskaityt dar kartą. Turbūt būtų kaip su vidury nakties parašytu eilėraščiu - rytą atsibudus perskaitai ir pamatai, kaip prastai.... Įvertino tai 96. Matyt už tai, kad link galo pavargau ir paskutinė pastraipa išėjo smarkiai poetizuota.
todėl vasarą naktim skaičiau, o dienom rašiau interpretacijas. Taip taip, tas pačias nuo kurių visus dvyliktokus vemt verčia.
jokių kūrybinių kančių, tiesiog kažkaip įstrigo:

baltas popieriaus lapas
negali jo pakęst
išeini pasivaikščiot paupiais
daltonikas
niekados nemokėjau skaityti
septyniolikos sniego spalvų
ir taip balta
kad norisi net akis išsidurt -
balta - b ... l ... t ...

(Bėda, nepamenu, lyg ir Liudvikas Jakimavičius...)