VĖJAS

Kaip Renesanso dievas, mėlyno aksomo mantija,
Ritmingai papuošta prastais žiedeliais geltonais,
Su palydovais ir juodais, kaip jo plaukai, varnais
Erdve kilnus pavasario benamis vėjas skrenda,

Uždegdamas mažytes mėlynas liepsnas pakrantėse,
Atimdamas namus švilpimo tonais, liūdesio pilnais,
Jis pasirodo nesuvaldomas ties miestais ir kalnais
Ir kaip karalius žengia priemiesčio vaikų benamių šventėj.

Jos milžiniškos akys liejas iš kaktos į erdvę,
Su paukščiais maišosi jo padriki plaukai juodi;
Jam pasiduoda be kovos aistringa žemė išdidi

Ir, lyg mergaitė netikėtai pabučiuota, sverdi.
O aš, užmiršęs viską žemėje, net savo vardą,
Pavasario laukais išsinešu Tave širdy.

Alfonsas Nyka-Niliūnas