tebūnie šviesa
tarė gatvės žibintas ir įsižiebė
mačiau procesą nuo pradžios
temstancioje blankumoje įsprogo šviesa
palaipsniui ir su pagreičiu
buvo keista, nes atrodė stebiu atominiu lygmeniu
ne taip ir dažnai pataikai į tą vienintelį būtiną momentą
kai keliai susikerta tinkamu kampu
ir tampi mažo stebuklo liudininku

seeing a black duck was my black swan

Playing chess with life and I think that fucker is cheating

motoras burzgiantis ne itin tiko
prie žaidžiančių petankę mostų
kilo metaliniai rutuliai ir krito
lėktuvai nepavargsta dangų skrosti


auksinės valandos šviesa užliejo
parko pievas, rožynus ir medžius
klega miestas pradžią žymintis rugsėjo
patirtis naujas suteiks, galbūt jausmus


galiu paimti reiškinį ar sąvoką
apžiūrėt, apuostyt, į visas puses vartyti
nors prisiminus liaudies pamoką
susitaikyt lieka - ko neprivalgei, neprilaižysi

lietus banditas įrėmęs ginklą į dviračio rėmą rugpjūtį reketuoja

kaip praėjusiais metais vasara buvo pasakiška, taip ši vasara yra šaltas realybės dušas. brrrrrr..

Kaip apibūdintum tą jausmą, kai įvyksta kažkas, ko laukei dešimt metų ir buvai visiškai praradęs viltį, kad tai atsitiks? Metų metus kurstytos, raminamos, malšinamos, užmirštos, prisimenamos, skandinamos, rusenančios ir iš naujo įsiplieskiančios viltys viduje buvo kaip spalvota jausmų karuselė be pabaigos..
Man tas atsitiko šį savaitgalį, vis dar sunku patikėti, tai atrodo truputį nerealiai, tarsi iš sapno, iš fantazijos, iš svajų miglų. Jaučiu nuostabą, džiaugsmą ir stengiuosi negalvoti, kas bus toliau, tik mėgautis dabartimi. Šiai mano situacijai tiktų ne vienas posakis, toks kaip viltis miršta paskutinė, nesidžiauk radęs, neverk pametęs, ar panašiai, nors ir klišiniai, bet juose yra daug tiesos. Už gyvenimą!

i'm over it, he was saying to himself for the 1000th time while driving on a train. I'm older, i went through this already, i have experience, i will not succumb to the same pitfalls again. right? not exactly.
some kind of magic spell, an enchantment, a curse, a master puppeteer has sunk its claws into the tender muscle that is my heart.
granted, i have gained some resistance. i believe i am not so vulnerable as i used to be, after all, years of harsh training - pushing down the sweet emotions towards someone - has made me more durable. or just more numb?