Supratau kažką iš tiesų labai keisto.. Keisto ne ta,tikraja šio žodžio prasme (nors iš tiesų kas gali ją žinoti) kažką kas atrodė aišku ir pažįstama,suprantama,neabejotina ir iš ten..toli..iš praeities.. Juk praeitis negali būti nesuvokta... Ar gali? Kalbu pati su savimi,nes daugiau niekas negali manęs suprasti (netiesa) kalbu,nes pasiilgau kalbėjimo su vidiniu aš. Pasiilgau tavęs,mieloji. Tavęs,Aiste ir tavęs. Pasiilgau pokalbių su Dievu. Pasiilgau minčių tėkmės,kurios nesugebu valdyti. Pasiilgau tavęs,drauge.. tokios kurios man reikėjo,reikia ir reikės. Neabejoju,jog supranti apie ką aš. Tikiu,jog žinai kaip jaučiasi žmogus sugrįžęs į tobulą,nesuvaidintą pasaulį. Po šitiek daug laiko. Aš grįžau,kad pajusčiau. Kad prisiminčiau.. grįžk..bent akimirkai.. aš lauksiu... grįžk ir papasakok..
(kreipiuosi į tave)(esu tikra,kad neprivalau minėti Tavo vardo) žinai ką pajutau..pajutau NIEKO. Kur tu? Žinau..laiminga,mylima.. be manęs.. skaudu..
Mintys skraido.. myliu. Pasiilgau.

"Kaip gera grįžti namo. Pas mamą." Teiginys neturintis jokių išlygų, atrodytų. Pas mamą-ten kur saugu, ramu ir gera. Ten, kur visada norisi grįžti. Visada..
O grįžusi aš, noriu pabėgti. Ir tai toli gražu nėra kvaili kartų konfliktai. Šiandien aš jų taip ilgiuosi, nors, nemaniau, kad tai įmanoma. Pasiilgau būvimo bloga dukra, pasiilgau žinojimo, kad privalau būti dėkinga, kad neturiu teisės pykti, kad esu tokia menka šalia jos motiniškos didybės.. Pasiilgau mamos, kurios keliai buvo nusiraminimo supynės net ir vėlyvoje paauglystėje.. Mama, kur tu?
Darausi iš ties labai pikta. Visada suirzusi, neužtikrinta. Po truputi tampu tuo, kuo tapti nenoriu. Nenoriu likti užprogramuota nepasitikėjimui, nenoriu negatyvių akinių, spalvinančių pasaulį įtarumo, pavydo, keršto spalvomis. Noriu pasitikėti ta, kuria kažkada galėjau pasitikėti besalygiškai. Bet nusivylimai pagimdė pyktį, tokio dar niekada niekam nejaučiau. Pyktis pritvinkęs nesunaikinamos meilės.
Man pyktis dar niekada nebuvo toks pažįstamas, nebuvo taip arti, toks aiškiai suvokiamas. Niekada nesijutau tokia pažeidžiama savo pačios pykčio. O gal tiksliau buvau pamiršusi tai. Kaip noriu pabėgti ir vėl. Tik daugiau niekada nebegrįžti. Tiesiog dingti iš čia, nebenoriu čia būti. Niekada nemaniau, jog gali nutikti taip, jog nenorėsiu grįžti namo. Niekada nemaniau, jog pavargsiu ieškoti išeities. Kad tiesiog susitaikysiu ir gyvensiu be šito, kas iki šiol buvo taip svarbu. Tačiau pavargau. Pavargau apsimetinėti, kad viskas ir vėl bus gerai. Pavargau būti vienintelė, kuriai rūpi, tiksliau vienintelė, kuri iš arti visa tai matė ir bijojo apie tai garsiai kalbėti. Pavargau būti mama, savo pačios mamai. Kartais taip beviltiškai supykstu, jog atrodo, kad galėčiau ją nuskriausti. Nenoriu jos įžeidinėti, nenoriu jai priekaištauti, nenoriu jos teisti.. Tiesiog susitaikyti su tuo nepajėgiu. Niekada nepriprasiu prie minties, jog ji, ta, kuri mane pagimdė, ta, kuri visada buvo stipri ir nesunaikinama, ta, kuria žavėjausi ne tik aš, tačiau ir visi kas ją pažinojo..nesusitaikysiu su mintimi, jog ta moteris mirė, jog tą moterį sunaikino priklausomybė, nors negalėjo sunaikinti beviltiškos situacijos, kurios periodiškai kartodavosi ilgus metus..vėl ir vėl..
Suprantu, jog esu visiška egoistė, jog pati to nesuvokdama prisidedu prie griūties, kad galėčiau būti geresnė dukra, jog galėjau būti geresnė, galėjome visi neužsimerkti ir pamatyti pačią pradžią, galbūt galėjome šito išvengti, galbūt, galbūt.. Nesuskaičiuojamas kiekis niekingų "galbūt", kurie dabar jau nieko nebereiškia. Deja.
Nežinau kada tai prasidėjo. Nepamenu. O gal tiesiog nepastebėjau, arba to net nenorėjau. Nenorėjau matyti to, kas nebuvo man priimtina. Nenorėjau matyti mamos silpnos, nebuvau tam pasiruošusi. Neesu ir dabar. Ir nebūsiu niekada.
Tik nesenai pradėjau apie tai kalbėti su pačiais artimiausiais draugais. Ironiška, tačiau tik tada kada pati esu apsvaigusi. Man gėda. Gėda, jog taip idealizuotas žmogus nėra toks tobulas. Nors jis yra, bet kuo toliau tuo sunkiau tai įžvelgti. Bijau, jog net aš nebepajėgsiu. Jog pasiliksiu prisiminimus apie tai kas buvo ir pasitiksiu dabartį, lauksiu ateities, tokios kokia ji bus. O kokia ji galėtų būti...
Dažnai verkiu, nurydama patį didžiausią savo skausmą. Patį didžiausią skausmą, gimusį iš didžiausios meilės. Ironiška, jog tie, kuriuos myli labiausiai, dažniausiai tave įskaudina taip, jog jauti plyštančią odą, stringantį gerklėj orą, jauti kaip kiekvienas vidaus organas lėtai palieka tavo kūną.. Ir tada pasidaro taip ramu.. Viskas pagaliau baigėsi.. Ir kai jau pradedi tikėti, jog blogiausia jau praeityje.. Kojos stojasi ir pradeda eiti. Organai grįžta į savo vietas. Odos ląstelės sugula ant tavo kūno. Ir viskas vėl prasideda. Viskas vėl, iš naujo. Viltis, tikėjimas, baimė, suvokimas, nusivylimas, PYKTIS. Ar man su tuo susitaikyti?! Vienintelis klausimas į kurį negaliu atsakyti. Mano mama- alkoholikė ir aš, jos dukra negaliu nieko pakeisti. Nereiškia, kad nebandžiau. Bandžiau daugybę kartų. Dariau tai, ką patarė kiti, dariau tai kas man atrodė teisinga. Darėme visi esantys aplink ją, tačiau ji to nenori. Mano mama nenori pasveikti ir būtent šituo aš negaliu patikėti.
Kiekvieną dieną ji vis toliau nuo manęs, nuo mūsų visų. Man viskas paprasčiau, aš jau didelė. Sunkiausia mano šešiametei sesutei, kuri dabar šito net nesupranta. Ji džiaugiasi paprastais dalykais, kurie jau senai nebedžiugina manęs. Kai grįžtu namo, stengiuosi su ja nuveikti viską kas įmanoma, tam, kad kai manęs nebus ji turėtų ką prisiminti iki vėl aš sugrįšiu.

Vsieva-Ukrainos pilietis.. nepaprasto grožio vaikinas (21) vaikinas,kurį pirmą  (ir paskutinį)kartą  pamačiau pirmąjame savo teatrų festivalyje (beveik prieš du metus) vaikinas-apšvietėjes. (ivano frankovsko teatro) .... festivalio atidaymas.. Utena-ežerų kraštas.. atidarymas-prie ežero.. jis prie manęs priėjo dar pries prasidedant festivaliui.. tik nedrįso kalbėti.. jis iš kart,tą pačia akimirką krito man į akį.. širdį.. ar kažką... bet.. viskas prasidėjo šalia to nelemto ežero.. šalia vietos.. kuri.. tiesiog jis prie manęs priėjo,užkalbino.. mes pradėjom bendrauti (nekalbėjau rusiškai,o jis beveik angliškai... kalbėjom jausmais.. ar kažkuo..) pirmą kartą plaukiojom keturiese.. jis,aš ir dar porelė iš ukrainiečių delegacijos... antrajį.. nutarėm pasiplaukioti vieni.. dviese.. aš-pakankamai girta.. jis-labai daug alkoholio išgėręs,bet neatrodantis labai girtas... plaukiojom ilgai.. kalbėjom (alkoholis atrišo visus kalbų įgudžius) planavo.. svajojom.. mėgavomės vienas kitu.. iki akimirkos kada nutariau pasikeisti irklais (iki dabar mane žudo mintis,kad viskas buvo ne taip.. bet pasamonė blokuoja visus faktus.. supratau kad jie nieko nekeičia,todėl.. nutarėm leisti pairkluoti man..) tada... tada.. valtis pasivertė... mes iškritome.. aš pradėjau plaukti.. jis-rėkti "help- me. dont leave me".. bandžiau (iš tiesų bandžiau) jį gelbėti... jis pradėjo skandinti mane.. turėjau sekundę apsispręsti.. skęstam kartu,ar gyvenu aš.. buvau egoistė.. už tai savęs nekenčiau.. tris dienas (iki akimirkos kol pagaliau rado jo kūną (po 3 dienų. 25km gylyje)) netikėjau,kad jo nebėra.. režisieriaus sprendimu likome festivalyje.. tai buvo kažkas nesuvokiamo (dabar AČIŪ jam už tai) visą tą laiką tikėjau.. bet.. deja.. jį rado.. visiškai nebegyvą.. 400metrų nuo kranto,(tiek man su drabužiais reikėjo parplaukti) 25metrų gylyje... buvo kažkas.. kažkas nesuvokiamo... savaitė tylos.. (iš manęs) sapnai.. su juo.. pagr vaidmenyje.. tada.. skambutis.. ir klausimas ar noriu pamatyti jo tėtį,kuris atavažiavo jo kūno.. žinojau kad noriu,tačiau bijojau.. bijojau net ateiti į teatrą,nes visur tvyrojo UŽUOJAUTA,kurios man nereikėjo... bet.. pasiryžau.. visą kelionę su šefu tylėjome.. jis uždavė vienintelį klausimą "ką galvoji?" nežinojau ką atsakyti.. tiesiog jaučiau,kad rizikuoju savo gyvenimu.. bet veržiausi ten.. akimirka,kada stovėjau šalia tų pačių kultūros rūmų.. akimirka,kada nepažįstamas vyras tolumoje,tapo tėčiu.. neabejojau,kad tai jis.. man nereikėjo patvirtinimo.. jis apkabino mane.. ir paklausė "tai tu?" aš pravirkau.. jis suprato.. nuo tos akimirkos nebereikėjo žodžių.. kelionė prie ežero.. gėlės... ir nuotrauka,kuria jo tėtis man būdamas ten padavė.. Vsievos nuotrauka... kažkas.. iš kur aš norėjau pabėgti,bet kartu džiauguosi būdama su JUO.. mano nenumaldomas noras pamatyti jo kūną.. ir didelės ŠEFO pastangos tai man gauti (Utenoje ne taip jau paprasta pamatyti morge ęsančius.. tam reikia kriminaliostų) mes juos susiorganizavome... ir aš jį pamačiau. tikėdamasi,jog tai padės man padėti tašką.. p-adės man nebekaltinti savęs.. ar kažko.. bet žinai kas padėjo..? tėčio noras važiuoti su manimi (į morgą) nors iki tol jis to neišdrįso padaryti.. išgirdęs jog aš iš tiesųto noriu.. jis pasakė.. "jei važiuoji tu,važiuoju ir aš.." jis laikydamas mano ranką bučiavo savao sunaus veidą.. ir dabar matau tai... girdžiu ir tėvo tekstą išėjus iš ten.. "nuo šiol tu esi mano dukra,dabar žinau kodėl mano sūnus tave taip mylėjo"...

Meile ismokau vaidinti dar vaikysteje. Kai privalejau myleti ivairausias tetas,sakancias kokia didele as uzaugau. Rysio su kaikuriomis iki dabar nesuprantu. Blogas burnos kvapas,toli grazu nebuvo blogiausias dalykas,nebuvo taip baisu ir riebios ju rankos,glostancios mano veida. Labiausiai as nemegdavau prasymu padeklamuoti mokykloje ismokta eilerasti,negalejau susitaikyti su mintimi,kad net ir po sio benefiso jos nuo manes neatstos.. OOO.. Toli grazu.. Tada prasides liaupses,nuo kuriu mane tiesiog pykindavo. Mintyse galvojau kas turi nutikti su zmogaus gyvenimu ,kad jis (gyvenimas) prasme igauna tik tada,kai gaunama galimybe isciulpti silpnesni uz save. Netikejau tokia savo ateitimi. Nemaniau,kad tapsiu vampyru siurbianciu energija. Ir netapau. Kolkas. Bet priverstinai myleti moku ir dabar. Ne tas zodis "moku". As esu sios srities specealiste. Ase. Nuskanavusi kokios meiles Tau reikia,tokia tave mylesiu iki grabo lentos. Juokinga. Taciau cia net nereikia ieskoti ironijos. As is tiesu gabi. Mokiausi is geriausiu,tik dabar nei vieno is tu zmoniu negaleciau ivardinti. Nezinau kodel,taciau pasamone blokuoja bet kokia informacija susijusia su jais. Gal ir gerai. Nelieka rizikos buti ivertintai pazymiu ar kokia saulyte su debesiuku kaip pirmoje klaseje. Man labiau patinka daugybe saulyciu salia MEILES pamokos.. Gali net neabejoti,jog meiles dydis,kuria atskleisiu bus kazkas Tau nesuvokiamo.. Zmogau,saugokis tokiu kaip as..

Monitoriuje juodu,apgailetinu tusu,nutepliota "nevykusi" mintis,apie kazka,ko nepajegiu suvokti,arba tiesiog  esu baile ir renkuosi paprasta,visu pamegta kelia,uzsimerkti..(tuo keliu eina populiariausieji.. iki ju man tolokai..sakyciau kaip iki pekino ar.. oj.. toliau)  Pasijuntu lyg buciau Akropolio skersgatvyje ir nezinau kur pasukti..I kuria svytincia parduotuve uzeiti..Kokia sudetinga ir neiveikiama uzduotis..Duokite man laiko..Cia Jums ne paveiksla tapyti..  Pradeda pykinti,tuoj vemsiu,per daug pieno. (tarsi plaktuku vini ikala i mano makaule, tas neuronas,vienintelis likes) Bet as ji megstu.. Ir esu tikra,kad mano minimali,"aktoriukstes“ alga man suteikia sia, tokia mazyte galimybe,o tiksliau ,tiksliau skambiau,butu tai vadinti privilegija,vipo statusas MAXIMU tinkle pirkti piena,ne tik pirkti,bet ir tureti uz ka ji pirkti.. Viskas! Uzteks! Viskas ir vel susiveda i tai kas mano pinigineje..O ten juk nieko nera..Ar GIRDIT?! Nieko!  Sakau tai ne todel,kad stengiuosi isvengti prasymu paskolinti lita,ar du.. Rankos mostu tiesiog... Imu.. Ir.. Istrinu sia minti.. Ir uztikrinu jos nebuvima spusteldama "empty recikle bin"..
Apsisnarglejau.. Bliaunu kaip vaikas.. Asaromis uzgeriu degtine,kurios 100 gramu katik i save supyliau.. Galiu drasiai teigti,jog tai geriausia uzkanda per visa mano alkoholizmo karjera.. Bliaunu taip smarkiai.. Smarkiai-sioje situacijoje  per mazai.. As kukcioju kaip 12 ryksciu i uzpakali susikrovus.. Taip labai,kad ne neturiu laiko issivemti.. Aaaaaaaaaaaaaaaaaaa!
  Juk visada rekauju kokia as. Kokia as kitokia,kokia ypatinga,unikali..  Kokia verta likti,o jus padugnes isnykit.. kas tai?! Tustybe? Ir vel supykina.. Isvemsiu skrandi ir visus kitus savo organus.. Ej! Ej! Stop! Bet juk pieno mano jauname,taciau narkotiku,alkoholio,nikotino ir visokio valgomo meslo suvarpytame kune nebera..(suvokiu,kad ir kaip keista bebutu) Nesakau,kad nebuvo..Buvo..Taciau nebera.. Kursuoju i tualeta,tiksliau pas ji,juk jis draugas,geriausias,vienintelis.. Kokia uzknisanti,bet taikli ironija. Apsupta zmoniu,bet viena..Viena,ne del apvemtos palaidines.. Tikiuosi..(tikiu,kad  Jumsiskilo toks klausymas) ne! Ne del to.. Vemti as moku..Ka jau ka..Bet vemiu as tvarkingai.. Rafinuotai ir prabangiai..Ir tai nera diagnoze.. Ne blimija.. Ne... Tiesiog,turiu talenta,taisyklingai vemti..
Keistai nuskabmes,bet  cia as visai  ne apie save. As apie emocija,nuo jos atsiradimo..Nuo jos pradzios.. Nustebau suvokusi jos ilgi. Negaliu pasakyti tikslaus jos ilgio,taciau tai neabejotinai ilgiausia is visu buvusiu. (aut. patixlinimas) Net pradedu manyti,jog mano gyvenime apskritai nebuvo  emociju..(vemiu,tuoj grisiu)
Oj.. Vel vemsiu..(turejot iprast) Nebuvo? Kvatoju.. Juokiuosi taip,kaip niekada neesu juokusis.. Ridinejuosi ant  zemes ir garsiai garsiai juokiuosi..
Pasijutau tokia menkute,tokia beviltiska..Tokia niekinga,neverta,istrinta,mirusi,neisgirsta..  Ar galejau numanyti,kad mano.. Cituoju teatro direktoriu „soliariumine kales galva“ suvoks,jog iki siol nieko nesuvoke.. Na gerai.. Truputi perdejau.. Bet vistiek smagu,nors  su juo toli grazu nesutinku. Nesutinku,ne del to,kad soliariume net  neesu buvusi (nors katik gavau pasiulyma uz puse kainos nupirkti 100 minuciu „saules“ voniu) o tiesiog todel,kad taip sudetingiau,o tai antras mano vardas. Jau spejau pamirsti kaip vaziavau cia,pamirsau net is kur,nes nuo akimirkos kada ivaziavau i sia erdve privalejau atlaisvinti „c“ diske daug vietos,kad tilptu. Sutilptu viskas ka pajusiu.. O dabar jau zinau.. Vietos reiks daug,todel trinu viska: muzika,nuotraukas,internetines svetaines.. Oj ir vel!!! Vel pykina..  As vis apie ta,uzknisanti amziu.. Vartotoju amziu.. O kur dingo pamastymai apie tai kas vyksta.. Tapau pilka mase?! Nejaugi... Vemsiu.. vemiu.. Ne! Tai negali buti tiesa... STOP! STOP! STOP! Nurimk... (kazkas tyliai susnabzdejo katik..)
Juk is esmes..esu vistiek dekinga..Vistiek kitokia,nes  esu.. (kazkas naujo) Dekinga uz galimybe. Dekinga Jums,zmones.. Sentimentalu ir pasikartosiu apgailetina.. Bet MYLIU jus! Didziausi idijotai zemeje.. Jus.. ir tik jus.. Cia ir dabar,nei sekundei neatidedant.. Aciu! Pamirskit viska,kas cia buvo rasoma.. Pamirskit.. Tiesiog..

atrodytų taip verta.. tačiau neliko nieko tikro..

Atrodo tiek nedaug.. Tiek savaime suprantamo,taciau isskirtinai tobulo. Tiek nedaug,tam,kad pasijustum laimingas cia ir dabar,nei sekundei neatidedant.. Reikia tiek nedaug,kad suvoktum koks ypatingas yra laikas. Kalbu ne apie ta,kuris supasi ant laikrodzio rodykliu,o apie ta,kuris duotas butent tada,tik ta vienintele,trumpute akimirka ir daugiau niekada.. Niekada nepasikartojantis laikas.. Kas kart vis kitoks.. Kalbu apie pati vertingiausia laika,praleista su zmogumi,kuris yra vertas.. Nesumeluotas.. Ir toks itin reikalingas,neatsiejamas. Ir net nereikia to tureti daznai,nes rizikuoji tapti priklausomas. Priklausomas tiesiog nuo buvimo. Buvimo nesuvaidintoje erdveje,duotuoju momentu.. Su zmogumi,tiesiog.. Ir kaip labai spindi akys,dauzosi sirdis,kaip tirpsta kunas vien uzuodus ta pazistama kvapa. Toki,kurio neatkartosi. Toki,kuris tik butent tam zmogui priklausantis. Balsa,kuri atskirtum daugiatukstantineje minioje giedancioje Lietuvos himna. Akis,kuriose skesti.. Ir is ten visada gelpstincias rankas.. Bet tai tik mazyte viso to laiko dalis.. Mazyte ir tokia menka. Tarsi neverta buti issakyta. Kas yra zodis salia tokios nesugriaunamos buvimo tvirtoves?! Ir kaip greit nublanksta mano sakiniai salia to laiko..  Isnyksta purve mano mokejimas reiksti mintis,kai susiduria su buvimu kartu..

neverta bandyti ieskot kazko nepaprasto siame beprasmybes kupiname pasaulyje.. neverta stengtis suprast zmoniu aklumo.. neverta tiketi,jog gali kazka keisti.. ir dar daug kartu "neverta".. galiu vardinti ir vardinti.. stikliniu zvilgsniu i monitoriu.. priversta kamsyti save i remus tik tam,kad bent kas nors manes klausytu.. visada rasau tam,kad tai butu neperskaityta,nors is tiesu viliuosi,jog kazkas skaitys.. daznai bandau save apgauti,bet tai padaro mano gyvenima vis kitoki.. tikrumo tame pacios su savimi konfliktavime daug.. galbut net tikriau ir neisivaizduoju. ir tada mano veida papuosia sypsena.. sypsausi,nes ir vel pati saves nesuprantu.. ir kiekviena diena vis kas nors naujo.. kazkas naujo savo pacios istorijoje,kuria savo smulkiais pirstukais peckioju.. smagu kiekviena diena vis labiau save pazinti..tik nezinau kada tai baigsis... nzn ar pavargsiu ieskot,kurie galbut nesurandami...

Kai neturiu ką pasakyti,kalbu daug.. Tačiau šiandien nusprendžiau patylėti,juk pasaulis dar nepasiruošęs tokias mintis išgirsti.. Kada nors.. Pažadu..

Drebančiomis rankomis rašau,Tau... Apie Tave... Plačiai atmerktos akys ir milijonas minčių... Begalė jausmų,kurių nemokėjau jausti... Taip, nemokėjau... Tu privertei... Galbūt pirmą ir paskutinį kartą turiu realią galimybę kažką statyti.. Kažką saugoti... Nepaleisti ir stengtis tam,kad liktum... Tam, kad tas sapnas nesibaigtų... Žmogus... Žmogus vertas viso pasaulio aukso... Ir dar daugiau... Neįkainojama yra tai,ką per tokį trumpą laiką Tu atnešei į mano gyvenimą... IŠMOKAU VERTINTI... Draugystę... Išmokau žavėtis ir gerbti... Nuoširdziai... Visiškai nuosirdžiai.. Pati save stebinu... Tu,žmogau... Esi tai, kas neištrinama ir nepamirštama mano gyvenimo knygoje... Skyrius,kuris tobulumu pranoksta viską kas vyko mano gyvenime iki tavęs... Tu,žmogau,esi tai kas leido tiesiog būti... Savimi... Paprasčiausiai tai tikra,o tikrumo mano gyvenime trūko... Klausiu savęs, kodėl dabar,kodėl būtent Tu... Ir pirmą kartą nežinau atsakymo... Kuo Tu ypatinga,kuo skiriesi iš kitų... Tada mano veide atsiranda šypsena...
-Juk tai nepaaiškinama.-Tyliai ištariu sau... O kam aiškinti,juk viskas kas gražu ir tobula,nepaaiškinama... Visa tai, kas stebina ir žavi yra tolima ir nesuvokiama... Ar myliu?! Labai! Gerbiu?! Neapsakomai! Tikiu?! Visu 100%! Nes Tik tu ir tik Tu... Pabrėžiu tik Tu! Esi tai,ko maniau nebeesant... Juokdarė... Dauguma pagalvos... Bet manęs tai visiškai negąsdina... Juokinga?! Man nesvarbu... Būsiu juokinga ir banali... Būsiu tikra... Tokia tikra dar nebuvau... Niekada... Ir niekada tokia nebūsiu... Nebent tik šalia tavęs,drauge... Taip! DRAUGĖ! Ir tai,kad galbūt dėl kažkokių tai priežasčių mes nebebendrausim to nepakeis...
Kada ankstyvą rudens ryta,po daug daug metų mano anūkas manęs paklaus koks tavo geriausios draugės vardas,aš atsisuksiu i jį ir ramiu,švelniu balsu atsakysiu "tokių aš neturejau... Turėjau draugę... Tikrą draugę... Vienintelę... Ir pačią nuostabiausią draugę... Jurgą". Ir vėl juokiatės?! Mhm... Tikriausiai prieš keletą mėnesių,garsiai nusijuokčiau ir aš,bet dabar... Dabar viskas kitaip... Žiūrėdama i mirguliuojanti monitorių rašau tai,ką iš tiesų noriu rašyti... Akyse sublizga ašara,tokia skaidri ir tokia švelni... Ji nedrąsiai nurieda mano skruostu... Tai galbūt tik įrodo,kad viskas kas susiję su Tavimi man suteikia daug daug visko... Esu laiminga... Nes turėjau galimybę tave pažint.. Tokia nuoširdi niekada nebuvau... P.s pameni momentą,mūsų pirmą pokalbį?! Jau tada aš kalbėjau būdama savimi. Jau tada,visiškai nepažįstamam žmogui pasakojau tai,ko niekam nesu sakiusi... Dabar galvoju,kad tai,jog dar iki mūsų bendravimo pradžios buvai mano akyse kitokia... Įdomi... Bet tikrai nemaniau,kad tokia... GalbŪt kaŽkas pasistengė,kad taip įvyktų... Kažkam atsibodo mano vaidinamas spektaklis... Mano nemokėjimas,o galbūt net piktybiškas nenoras mylėti... Draugę... O Tu man net nesuteikei galimybės,nei vienos minutės tam,kad galėčiau suabejoti tuo, kokia esi... Ir ačiū už tai..
(...)Laiškas,kuris niekada nepasieks adresato. Laiškas,kurį taip paprasta rašyti. Tam,kad būtų rašomas. Be baimės kartotis. Laiškas,leidžiantis be bandymo įtikti tiesiog rašyti.