Ir nekilsi aukščiau negu pats sau iškelsi troškimą.

Raidės išmokė vaikščioti,o žodžiai- gyventi, baltos gulbės - aikčioti. o juodos - bijoti, dar kiek daug neišmokė dangus ir baltas vynas, gal išmokys raudonas?

taip norėjau turėti tai, ko pasaulis man niekada nesugebės duoti...

pasidalinkim du kelius ir nieko nereikės dalintis

Anksti tyla rankas iškels
Ir nuaidės praeitimi naktinio drugio šauksmas.
Tikėk kas naktį vitimi,
Tikėk, kai nieko nebebus jau.

Paskęs minutės mintyse
Tikiu tikiu Tu griši
Ar kaip kalnų gaivi vėsa.
Ar kaip laukų gėlė pražysi...

Dingęs atminty nebegali kartotis.

Asfalto padangėmis nurieda rūkai
Vėl skaičiai, vėl matmenys, vėl proto rimbai
Sustingsti lyg klausdamas : -kodėl taip ilgai?
- Kodėl nesakei? Kodėl tai darai?

Paimk žmogau, gyvenimą ir stipriai laikyk.Po to sudaužyk, surink šukes ir vėl sulipdyk...

spengianti tyla ramina, tačiau jei ji girdima per dažnai - nieko gero

Vaikystės pievos margos
Ir šypsena plati.
Ryškiausia pievos saulė
Liks mano atminty

Su pasakom prabėgo
Linksmiausieji laikai
Ir ši graži vaikystė
liks mano amžinai.