rugsėjo 2, 21:00,
cafe de paris (didžioji 1)
groja alina orlova

добрый ёжик из пластилина помог больному мальчику собрать гербарий

give me fuckin miracles

mano nosis vėl pražydo, skauda,
namie pilna širšių, vakar brolis ant vienos
atsistojo, tai jinai jį įkando, ir, manau, labai
teisingai pasielgė, jei būčiau širšė, tik ir
kandžiočiau tokius brolius, kurie neduoda sesėms
kompiuterio ir visą dieną žaidžia pokerį

gaunu dievo atvirukus,
neįskaitau, neįskaitau

mama sugrįžo ir tėtis atsiduso -
nieks nebemirs badu šituose namuose

švito gražiai, bet
mano kulnas liepsnojo
maniau pradegins skyles
pataluose, bet tik
cypiau iš skausmo kaip
kregždžių jauniklis
rytoj įduosiu save chirurgams
tegu pjaustinėja tik prašau
neguldykit, prašau tik ne tai,
prašau neguldykit
tik ne ligoninėn,
ne,      ne,

    ne,

žadėjo lietų su perkūnija,
laukiu laukiu, palijo kukliai,
nuskalavo katinų dulkėtus šonus
ir nieko daugiau nieko daugiau
tėtis nusipirko starkutės ir
jau šneka apie laiko tėkmę,
sako, tu nesupranti kaip
greit bėga laikas, sako,
ir mirksi girtom akutėm.
nežinau, viskas graudu,
kad ir tas sutraiškytas uodas jam
ant nugaros prilipęs, kas gali
būti liūdniau, nežinau,
sako, tu nesupranti kaip
greit bėga laikas, sako
ir dar pasakoja kaip aš maža
nukritau į pelkę ir kaip vanduo
virš manęs susivėrė,
gal dėl to aš tokia pelkėta
ir niekaip negaliu išklimpt iš visko
ant šaligatvių daug mirusių
balandžių, jie turbūt miršta nuo karščio,
krenta kaip pašauti lėktuvai,
o po to jų kūnelius pagaliukais
krapšto vaikai, užtat virš ežero
skraido kirai, baltais pilvais
ir juokingom kojom, o mes su sandra
maudomės su maikėm ir mūsų riksmai
baido kaulėtas ežėro žuvytes
ir nutukusias kranto moteris.
žadėjo lietų su perkūnija
laukiu laukiu

vakar buvo ypatinga diena
aš radau ežere akmenį su skylute
visiškai netyčia taip bac ir radau
labai apsidžiaugiau ir pasikabinau ant
kaklo, jisai baltas, glotnus ir neš sėkmę
o dar vakar naktį, kai ėjom su egle iš sandros,
kvepėjo tamsa, dulkėm ir akacijom
ir aš pamačiau danguj palydovą,
tikrai, ypatinga diena,
dėl šiandienos ypatingumo dar
nesu tikra, kol kas darau picą, o
brolis nuėjo alaus

aš ėjau pas senelę su naujais
pigiais sportbačiais, gera buvo eiti, kaip
ant spyruoklių, o priešais ėjo moteriškė su
vaiku, tai vaikas paėmė mane už piršto
ir apsuko ratu, smagiai taip apsuko,
atėjau pas senelė, ji man papasakojo kaip
taupo vandenį ir davė paskaityt pasak jos
puikią knygą apie daržovių turgaus krovėjų
gyvenimą, haha, kvepia sovietmečio propaganda,
bet kas sakė, kad man nepatinka šitas kvapas.
nupirkau mums su broliu ledų, grįžau namo,
ledų nebėra, sėdžiu, nieko nemąstau