Žvėris (sužvėrėjęs žmogus) gali atsigręžti į kiekvieną iš mūsų... Niekas nuo to nėra apsaugotas.

Eilėraštį parašiau 2001 m. rugsėjo 11 d. atostogaudama kaime. Tą dieną įsijungusi televizorių, pamačiau Pasaulinio prekybos cento griūtį, bet nepatikėjau tuo, ką matau savo akimis. Iš pradžių pagalvojau, kad tai kompiuterinės grafikos vaizdo deformacija ar žaidimas. Paskui išgirdau žinias, kurios patvirtino klaikų faktą ir tada prisiminiau apie viduramžių prancūzų gydytojo, mąstytojo ir mistiko Nostradamo pranašystę. Kaip ir daugelį kitų, jis šį įvykį buvo numatęs. Likau labai priblokšta, sunkiai galėjau atsipeikėti, drebėjau iš siaubo. Eilėraštis apie žmogų-žvėrį susidėliojo kažkaip savaime. Pati nustebau tuo, ką parašiau. Mano ranką tarsi kažkas vedžiojo…
Eilėraštis yra mano poezijos knygoje „Vaikštau tik kartą žeme…“ Gal ir nelabai etiška perspausdinti iš knygos, bet tų mano 4 knygų buvo labai mažas tiražas, ir jos į  knygų prekybos tinklus nepateko, mažai kas jas turi.

Panašių kaip mano kūrinio veikėjas meno žmonių, manau, gyvenime ne vienas. Daugelis vyresnės kartos menininkų yra užmiršti, nors ir turi sukūrę prasmingų ir gražių darbų. Kai kurių kūrybinių sąjungų pirmininkai į aukštumas išsikėlė save: organizuoja savo parodas Lietuvoje ir užsienyje, leidžia albumus už mokesčių mokėtojų pinigus, o kitiems dažniausiai tokie dalykai ribojami, kad tik neatsirastų žinomesnių ir gabesnių už juos. Susiburia tokioje sąjungoje grupė draugų ir vienas kitą remia. Tokia yra dabartinė tikrovė. Daugelis gabių nustumiami į šalį, o paskui ir į užmarštį, kad tik patys viršininkai išsilaikytų paviršiuje ir neišblėstų susikurtas įvaizdis. Apie sąžinę ir garbingą elgesį nėra ko ir kalbėti. Argi jie nesuvokia, kad į istoriją įeis labai neigiamu pavidalu? Vis tiek kada nors tiesa paaiškės…

Mano gimtajame kaime gyveno panašus į aprašytąjį žmogus, kuris vaikystėje buvo suluošintas didelio išgąsčio. Tėvams mirus, likęs gyventi vienas vertėsi sunkiai. Mano pateikta istorija kiek susišaukė su jo gyvenimu. Pasirodžius šiam apsakymui, jaučiuosi tam žmogui padėjusi, nes kūrinį perskaitė daugelis jį pažinojusių. Vargetą priglaudė giminės. Dabar jis gyvena sočiai ir šiltai, tik jam trūksta laisvės – nebegali vaikščioti kur nori. Žmonės svarsto, kažin ar geriau nušalti kojas nekūrenamoj trobelėj ir virsti invalidu, ar gyventi šiltai. O vargetos prigimtis reikalauja laisvės, kad ir labai nepatogios… Čia savotiškas žmogaus nepasitenkinimas: laisvę turėjusiam nelaisvėje negerai, nors ji soti ir aprūpinta…

Kiekvienas mano kūrinys turi parašymo istoriją. Šis apsakymas gimė iš tikro fakto, kai mudvi su drauge iš tikrųjų radome jos mažos dukrelės laišką tėvui, kuris buvo žuvęs. Laiškas buvo labai nuoširdus, parašytas dar nemokančios rašyti mergaitės taip, kaip ji mokėjo. Mokėjusi skaityti, bet dar nemokėjusi rašyti,  ir būdama labai gabi, ji susirinko raides iš savo vaikiškų knygų ir nukopijavo į savo laišką. Abi su drauge tą jos laišką skaitydamos verkėme. Vėliau man ir kilo mintis parašyti apsakymą…

Grožinėje lietuvių literatūroje nėra kūrinių apie tremtį. Daugybė prisiminimų yra nuoga tikrovė. Šis kūrinys yra mano pirmasis prozos darbas. Mintis papasakoti tėvo išgyvenimus ėmė neduoti ramybės, kai jis apie savo kančias buvo pasakojęs šimtus kartų. Rašiau ilgai. Daug taisiau, gludinau kalbą.
Daug kas man ėmė priekaištauti, kad papasakojau tėvo biografijos dalį, bet tai netiesa. Tėvo pasakojimus apvilkau literatūriniu drabužiu. Tai nėra sausi faktai. Tundros gamtos detalių reikėjo pasiieškoti enciklopedijoje.
Mano tėvui pasisekė, kad šiaip ne taip grįžo į tėvynę pasiligojęs, pasmerktas mirčiai, ir tas sunkus grįžimas buvo tarsi likimo dovana pasmerktajam. Jam sveikatą grąžino poeto Vytauto Bložės tėvai, turėję vaistinę Baisogaloje ir jį laikinai priglaudę. Visą gyvenimą jis jautėsi jiems skolingas, bet skolos grąžinti ar dar kartą padėkoti negalėjo, nes kai jis šiek tiek atsistojo ant kojų, jie jau buvo mirę. Dėkingas jis liko ir V. Bložės seseriai Rožei, kuri Vorkutos lageryje jam, susirgusiam dizenterija, kiek galėdama padėjo – neleido numirti. Ji pati buvo ištremta du kartus. Sugrįžusį iš lagerio tėvą NKVD varė iš Kauno, kuriame jis gyveno. Neturėdamas kur dėtis, netikėtai užėjęs pernakvoti pas žmones pakeliui į tėviškę sutiko mano mamą ir gal po pusmečio vedė.
Vaizduoju jį gulintį mirties patale ir prisimenantį savo sunkų likimą. Jo gyvenimas mano kūrinyje tarsi virsta simboliu: kančia nežinia už ką prilygsta kalimui prie kryžiaus. Paskutinius žodžius jis išrėkia kaip išprotėjęs…
Tėvas labai griežtai vertino komunistų partiją. Jai apibūdinti buvo sukurta tarsi formulė, kurią esu girdėjusi ne iš vieno žmogaus. Ją įdėjau į savo veikėjo lūpas. Manau, kad dėl to galiu būti neigiamai vertinama, nes ir dabar dar gajus grupės draugų principas.

2002 m. vasarą „Maldžio“ galerijoje buvo surengta Nomedos Saukienės tapybos paroda, į kurią ėjau kelis kartus. Jos tapybos darbai mane labai sužavėjo… sukėlė prisiminimų. Atrodė, kad matau mamą kašmyro skarele, lygiai tokia pačia kaip paveiksle. O gėlės nutapytos taip tikroviškai, kad norėjosi paliesti. Ypač nuostabūs buvo alijošiai. Jie tokie savi, jaukūs, beveik kiekvieno namuose stovintys ant palangės…

Eilėraščius rašau nuo mokyklos suolo. Vaikystėje mėgdavau žiūrėti į šešėlį, kaip jis laksto paskui mane ir kaip negaliu jo atsikratyti. Būdavo keista…
Tik vėliau imi suprasti, kad esi mažas ir kvailas. Ir eilėraštis ko gero atklydo į dabartį kaip pasąmonėje likęs vaizdas iš tų vaikystės dienų...

Šią kelionę sapnavau, nes buvau prisiminusi savo artimuosius, kurių niekada nebuvau mačiusi. Senelis mirė iš skausmo, kai tarybų valdžios atstovai atėjo išsivesti iš jo gyvulių. Jis buvo paprastas neturtingas iš ponų žemę nuomojantis valstietis, viską sunkiai uždirbęs savo rankomis: važiavęs į Ameriką, uždirbęs pinigų, nusipirkęs žemės, išrovęs krūmus, suaręs, apsėjęs, prisiauginęs gyvulių, pastatęs trobesius. Ir staiga jam pasako, kad jis buožė ir viską atima. Senelė pasakojo, kad jam iš skausmo plyšo širdis dėl tokios neteisybės. Taip ryškiai sapne mačiau tuos laukus, žydinčią obelį. Ir keista, kad susapnavau viską labai tikroviškai. Užpernai su dėde, tėvo broliu, buvome nuvažiavę tų laukų pažiūrėti. Jie lygiai tokie pat, kokius mačiau sapne. Keistų dalykų būna gyvenime…
Mane jaudina be saiko numelioruoti laukai, kai nebuvo palikta jokio medelio, jokios apsauginės juostos. Po tokio žemės sausinimo prasideda dirvos erozija, vėjas ima pustyti smėlį, pakėlęs nuo žemės lengvesnį dirvos sluoksnį, kaip dykumoje. O dabar daugelis laukų Lietuvoje kaip tik tokie… Važiuoji per Lietuvą ir atrandi tokių gudžių vietų, be  sodybų, be žmonių… tik lygūs laukai.

Mane labai jaudina besaikis alkoholio vartojimas, ypač kaime. Tas didžiavimasis apie gėrimą yra baisus (koks aš galingas vyras!). Tai nedaro geriančio didvyriu, o rodo, jo intelekto smukimo laipsnį. Kiek įvairiausių tragiškų įvykių, sugriautų likimų dėl tų velnio lašų. Kada bus sustota? Graudu ir liūdna girdėti apie beveik neišsiblaivantį kaimą iš spaudos. Sakoma, kad blogai gyvename. O iš ko geriama? Prageriami paskutiniai pinigai, išmėtomi vaikai, prieinama iki kruvinų skerdynių. Ypač gaila prasigėrusio jauno žmogaus. Vėl klausimas: gerti yra už ką, o valgyti – ne. Ir tada imama kaltinti valdžia. Aišku, kad reikia įvairių programų, darbo vietos, nes jauniems žmonėms nėra kur dėtis, kuo užsiimti. Bet niekas nieko ant lėkštelės neatneš, reikia suktis ir pradėti mąstyti patiems.