Ši apysaka tarsi sulipdyta iš mažų gabaliukų. Jie mano gyvenimo dalis – įvairūs atsitikimai sovietmečio laikotarpiu pokario kaime, pradinėje mokykloje, tėvų namuose. Labai aiškiai atsimenu, kaip rusų armijos likučiai, vadinami stribais, atėję į mūsų sodybą ir sugulę kambaryje ant grindų, stebėjo mane, kvietė ateiti, bet ko gero maža mergaitė, kažkokios nuojautos pagauta, pas juos nėjo. Tada man galėjo būti dveji metai.
Čia ir savotiškos auklėjimo pamokos, kai tėvas draudžia nešti į namus svetimus daiktus bijodamas, kad vaikas nepradėtų vagiliauti, ir paauglio požiūris į sovietines organizacijas – spaliukus, pionierius.
Kelios mano giminaitės, pradinių klasių mokytojos, vasarą prašė, kad greičiau išleisčiau prozos knygą, nes ji labai reikalinga vaikų doroviniam ugdymui, kai aplinkui daug visokio blogio ir televizijos šlamšto jie mato. Mano galimybės ribotos… Ta knyga jau sudaryta ir rankraštis guli ir laukia… Įdomu būtų, kokia rašikų nuomonė, ar reikia tokios prozos knygos jaunimui (gal kas pastebės ir pareikš savo nuomonę).
Yra minčių šią apysaką išplėsti dar kitais atminties vaizdeliais, bet tas bus dar negreitai...

Vieną darganotą šio rudens dieną nuotaika nebuvo niūri. Matyt, dėl to gimė ir žaismingos eilės apie darganos išdaigas.

Mano pusseserė kažkodėl atidavė man tetos Onutės albumus. Viename iš jų radau jos visą jaunystę, draugus ir pažįstamus, kurių tokios gražios ir šviesios akys. Kitame albume pamačiau tėvo sesers vargo kelią, atsiskleidusį nuotraukose, darytose Sibire. Ji dirbo taigoje, rinko pušų sakus. Darbas labai sunkus, gal net ne moteriškas. Reikėjo iškėlus rankas tuos sakus nugrandyti nuo medžių. Tose Sibiro, į kurį jos su mano bobute buvo išvežtos, nuotraukose – visas jos gyvenimas tarp tokių pat likimo draugių ir draugų. Sutiko jinai tuose kraštuose politinį kalinį – savo vyrą, kuris už ją buvo 15 metų jaunesnis. Jis gerdavo, ją mušdavo. Grįžo jie į Lietuvą, bet neturėjo kur dingti. Nenorėdami būti našta broliams, išvažiavo laimės ieškoti į statybas Kazachijoje. Vieną dieną gavome telegramą: Anna traumirovanna smertelno…“ Man tie žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Telegrama pavėlavo ir broliai į laidotuves nenuvažiavo. Nežinome net kur jos kapas, nes ryšis su jos vyru nutrūko…

Didieji darbai… Ne tik tiesiogine, bet ir filosofine prasme… Arimas, sėja ir pjūtis yra patys didžiausi darbai kasmetiniame žmogaus darbų cikle. Jie visada persipina su gamta, jos kartojimusi, su žvaigždėmis, saule ir vėju, todėl ir eilėraštis toks gamtos vaizdų prisodrintas, palikus po jais gilią filosofinę prasmę. Tos dvi prasmės – gamtos vaizdų ir filosofinė – susivijusios viena su kita…

Eilėraštį mintyse rašiau gervuogiaudama per atostogas. Paskui kelis kartus kartojau, kad neužmirščiau. Tik parėjusi į namus užrašiau į sąsiuvinį… Man taip būna gana dažnai – pradedu mintyse rašyti eidama gatve arba sėdėdama autobuse, nes visą dieną dirbu stilistės darbą ir kūrybai nėra laiko. Eilėraštis tiesiog pasibeldžia, kai lieku vienumoje… Ir ne tik eilėraščius aš taip rašau, net straipsnius kalbos klausimais taip  dažnai pradedu mintyse, nes prie darbo stalo ne visada turiu laiko…

Mane visada labai domino sapnai. Keista, kad daugelis mano artimųjų, o ypač mama, yra susapnavusi daug lemtingų sapnų. Nežinau, kaip visa tai paaiškinti. Mano sapnai irgi labai dažnai išsipildo. Vaikščiojimas po namus su kolonomis ir požemius man išpranašavo giminių mirtį… O mano mama prieš savo brolio žūtį sapnavo labai keistą sapną – Kristus jai mynė šieno vežimą. Ir skyrė likimas jai didelę kančią… O sakoma, kad nereikia arba beprasmiška tikėti sapnais…

Eilėraštis gimė keistokomis aplinkybėmis. Rašiau kitą eilėraštį ir staiga suskambo telefonas. Bėgau kelti ragelio ir, užkliuvusi už stalo kampo, susimušiau kelį. Kai grįžau prie rašomo eilėraščio, išsiliejo staiga šitas momentinis eilėraštis, kuriame tarsi susipynę vaikystės prisiminimai: griuvinėjimas ant slidaus kūdros ledo žiemai prasidėjus ir rašymas pirštu ant apšalusio lango stiklo

Kartais tokios eilės kaip šios kažkaip staiga išsilieja iš manęs… Tai tiesiog kelių minučių reikalas. Labai gaila, kad to nebuvo jaunystėje. Kartais būdavau tarsi užrakinta. Po Nepriklausomybės atgavimo labai negreitai mane tarsi kas iš vidaus atrakino, todėl gerokai mąsčiusi apie savo gyvenimą, suvokiau, kas tai yra gyventi nelaisvėje kūrybingam žmogui…
Su Lietuva susijęs lenkų rašytojas Česlovas Milošas yra išmąstęs tokią sąvoką – išlaisvintas protas. Tai labai teisinga sąvoka, taikoma posovietinės erdvės žmonėms. Tik man atrodo, kad iš lenkų kalbos ji nelabai tiksliai išversta. Turėtų būti išsilaisvinęs protas arba išlaisvėjęs protas, nes proto juk į kalėjimą uždaryti negalima…

Eilės gimė rudens lietui lyjant. Varčiau fotoalbumą, kuriame išvydau mažo murzino angeliuko skulptūrėlę. Jis man priminė lietaus vaikelį, atbėgusį pievos takeliu ir rankutėmis teškenantį palangę.

Eilėraštį parašiau praėjusį rudenį. Kai nukasėme bulves, ant rudens bulvienos pamačiau raudoną mažą vabalėlį, per pusę mažesnį už boružę. Atsiminiau močiutę sakius, kad tai Dievo karvytė. Tų Dievo karvyčių ilgai mūsų dirvoje nebuvo, nes kolūkiui priklausę laukai kasmet buvo purškiami herbicidais. Raudonuojančią bulvienoje ją pamačiau daugiau kaip po dvidešimties metų. Kilo mintis parašyti eilėraštį apie rudenį perteikiant gamtos vaizdus per labai paprastą vabalėlio būtį.

Ši apysaka turi labai konkretų prototipą – mano mamos dėdę, tarnavusį caro armijoje ir neturėjusį šeimos. Tai nėra jo biografija, bet pavieniai rekruto gyvenimo momentai, kai kurie pagal jo charakterį išgalvoti, sudėlioti kaip mozaika į vientisą kūrinį. Kūrinio veikėjas ir geras, ir labai piktas, net žiaurus, ir pašaipus. Jo akimis atspindėti ir tarnavimo rusų armijoje momentai, ir tuometinis pokario laikmetis, jo požiūris į Lietuvos laisvę ir Rusiją kaip valstybę.