Kaskart eilėse grįžtu į vaikystę. Jinai – šviesiausias gyvenimo metas, kai būties negoždavo rūpesčiai ir bėdos. Mėgau suspausti akių obuolius, kad trykštų žiežirbos kaip žvaigždės… O akių gelmėje suspindusias žvaigždes tarytum matau ir dabar…

Šis apsakymas turi realų prototipą. Tai sunkia liga sirgusi mano draugė. Prislėgta slogios nuotaikos važiavau į jos jubiliejų. Tą slogybę tarsi sustiprino visa gamta… Stengiausi palaikyti jos tikėjimą ir viltį, kad pasveiks, bet odos vėžys labai greitai nuvarė ją į kapus… Bendraudama su manimi, apie mirtį ji kalbėdavo iškilmingai, poetiškai gražiai… Tas mane labai sukrėtė…
Ir dabar matau vaizdus iš mūsų bendro gyvenimo pas šeimininkus studijų metais… Po studijų ji mokytojavo Pagėgiuose, o vėliau Karmėlavoje. Kaip lituanistė buvo ne standartinė mokytoja, kokių yra daugybė, o labai pakylėta nuo realybės, labai dvasinga. Laikiau ją pedagoge iš didžiosios raidės… Šį darbą ji dirbo iš pašaukimo, o ne iš pareigos… Privalėjau savo draugei pastatyti nors tokį paminklą…

Iš tikrųjų į pasaulį ateiname maži, nuogi ir nereikšmingi. Vieni siekia turtų ir garbės, kiti – gyvena, kad gyventų. Atėjo metas, kai visi panorome tapti reikšmingi, svarbūs ir dideli… Tik viskas praeina… Visi troškimai virsta į smiltį… Amžinas gyvenimo ratas…

Dažnai praeinu pro invalido vežimėlyje sėdinčią moteriškę ar atkišusį ranką invalidą – elgetas. Ne visada ir aš turiu ką į jų rankas įsprausti. Žinau, kad tik vargas ir nepriteklius išvaro žmogų į gatvę prašyti pagalbos. Dažnai per Lietuvos televiziją pasižiūriu Bėdų turgų – kiek ten įvairiausių istorijų! Ima atrodyti, kad daugiau nieko nebėra pasaulyje, tik vargas ir kančios. Eilėraštį parašiau, matyt, susikaupus manyje daug įvairių žmonių patirtos neteisybės, kasdien gatvėje matomo skurdo…

Kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus turi savo požiūrį į testamentą. Vienų jis yra materialus, dalykiškas, kitų – tik suvokimas, kad su savim nenusineši nieko, viskas liks žemėje… Koks menkas ir nuogas atėjai, toks ir išeisi…

Visada norisi atsigręžti ir pasižiūrėti, kas lieka, kai būni toli nuėjęs… Taip ir poezijoje… Kažin ar išliksi… Gal viską nuplaus laikas…

Čia, matyt, irgi vis kasdien šiurpėjančios tikrovės atspindys. Tiek blogio, kad jis virsta tamsos šešėlio simboliu… Jis atsliūkina į pasaulį kaip tigrė grobio…

Mintys eilėms, galbūt, atėjo iš pasąmonės… Buvo metas, kai lipdžiau savo asmeninį gyvenimą. Jis taip ir nesusiklijavo, nes iš abejonių vargu ar galima ką nors sulipdyti…

Pasibeldė iš pasąmonės į realybę praeities skauduliai… Jie ilgai lieka patyrus daug skausmo… Sunku, kai tenka nusivilti žmogumi, kuriuo tikėjai, o jis tavimi tik žaidė… Tik viskas praeina, nuteka kaip vanduo… Sielos gelmėje likusio skausmo kaip šuo negali iškaukti… Jis randais apauga ir neliečiamas, nejudinamas užsimiršta…

Eilėraščiui parašyti mintis atėjo vartant Baltų lankų leidyklos išleistą knygą. Gaila, kad nebeprisimenu kokią. Žinau, kad tai buvo poezijos knyga. Išeitų, kad eilėraštis lyg ir skirtas leidyklos prasmingiems leidiniams propaguoti, bet… baltos lankos su avimis pagal tautosakos žanrą – mįslę, yra mūsų raštas. Jis man toks atrodo… Kaip kartais įdomiai atsitinka…