Eilėraštis parašytas po prezidento rinkimų, po viso to triukšmo, šurmulio ir skandalų. Tas per televiziją rodomas vaizdas, kai Prezidentūros kieme vyksta paradas, o tauta žiūri pro grotuotus vartus, sukėlė mintį ir paskatą eilėraščiui atsirasti.

Tai savotiškas paskalos variantas. Tokių moterų daugybė, kurios apie kiek nors padoresnį žmogų ima regzti paskalas, išgalvoti nebūtus dalykus. Čia tokia kaip ir sueiliuota kaimo gandonešės parodija… Tokios moteriškės turi viską matyti, viską girdėti ir pateikti savo variantą. Normalus įvykis, perduotas su interpretacijomis, virsta gandu… Mano giminėje labai prilipo tas sakėpasakė pavadinimas kaip kaimo smalsuolės, paskalų nešiotojos sinonimas…

Tos dalybos, tas plėšymasis dėl turto ir valdžios taip žemina ir smukdo moralę, taip užgauna ir žeidžia žmogų. Labai sunku gyventi tokioje aplinkoje, tokioje nuolatinėje kovoje… Ir šlykštu… Bjauru…

Dabar buvusieji vis dar likę valdžioje ir negali įsivaizduoti, kad į jų klaną gali patekti kas nors kitas, todėl nuolat vyksta peštynės dėl valdžios… Tik tos kalbančios galvos visiems nusibodo, nes jau nieko naujo nepasako. O reikėtų naujos skaidrumos ir naujoviško požiūrio į dabartinį gyvenimą.

Šią vasarą tiek daug kalbėta apie pinigus. Menininkai norėjo atkreipti visuomenės dėmesį į godulį pinigams. Visais laikais žmonėms jų trūko, bet nereikia, kad pinigai virstų garbinimo objektu ir pagrindiniu gyvenimo tikslu… Tada atsitinka kaip toje rusų pasakoje – lieki prie apskilusios geldos…

Tuos ąžuolus pakelėse Karaliaučiaus krašte ilgai nešiojau sąmonėje, kol gimė eilėraštis. Ąžuolas kaip ir briedis yra Prūsijos simbolis. Važinėjau po šį labai apleistą ir nuskurdusį kraštą 2002 m. rudenį su iš Australijos atvažiavusia germanistikos profesore Kristina Brazaitiene. Man keista, kad nė viename to krašto muziejuje nebuvo nė užuominos apie baltų gentis, – bartus, sembus, natangus, jotvingius, pamedėnus, pagudėnus, prūsus ir kt. – kurios gyveno tame krašte, nors daugybė muziejų eksponatų yra kultūros paveldas – tų genčių buities ir darbo reikmenys. Po II pasaulinio karo čia atėję rusai, žudę, prievartavę ir plėšę vietinius gyventojus ta dingstimi, kad jie fašistai, įvedė savo tvarką: uždarė bažnyčias, kurias vėliau sugriovė, pristatė karinių bazių, iš esmės į rusiškus pakeitė visus vietovardžius. Kokia gėda prieš pasaulį toks kraštas Europos viduryje! Be istorinės atminties, be kultūros tradicijų ir su didžiuliu melu, kuris mėginamas įteisinti ištrynus iš atminties buvusią istoriją. Galima sakyti, kad kraštas eina iš rankų į rankas… Iš Karaliaučiaus krašto, Tilžės, kilęs ir vokiečių rašytojas, rašęs lietuviška tematika, Johanesas Bobrovskis. Šia prasme jį būtų galima lyginti su Adomu Mickevičiumi, kaip tokio pat lygio paribio rašytoju. Johaneso senelė gyveno Šilutės rajono Mociškių kaime, o jo žmona, ūkininko duktė lietuvaitė Joana Budriūtė, kilusi iš to paties kaimo, dar ir dabar, jau būdama garbaus amžiaus, gyvena Berlyne ir dar kalba lietuviškai. Spėjama, kad Johanesas ir Joana tuokėsi Vilkiškių reformatų bažnyčioje.

Tas kelias namo toks ir būdavo, kai eidavau tamsoje į savo tėviškę, vakare sutemus išlipusi iš Vilniaus autobuso. Įpyniau į jį vaikystės prisiminimų… Išėjo poetinis pasakojimas apie save ir savo kaimą… Vis dėlto tėviškė yra kiekvieno iš mūsų pradžių pradžia ir ją prisiminti, kaip ir vaikystę, yra ramu ir gera...

Eilėraštis yra tyrinėjimų ir knaisiojimosi po praeitį padarinys. Daug kas dar neištirta, daug kas slypi užmarštyje. Tose kalvose, kalvelėse, kapinynuose – mūsų praeitis. Ji taip pat toli rytuose ir pietryčiuose. Ją perėmė ir išlaikė gotai, kurie yra visai užmiršti. Keista, kai kalbininkas klausia, kas tie gotai. O gotai buvo skirstomi į visigotus ir osigotus. Rytų gotai (visigotai) buvo nusikraustę iki Krymo. Osigotai buvo sukūrę dvi karalystes: Italijoje ir Ispanijoje. Gotų kalboje yra daug lietuviškų žodžių. Lietuvių kalbos enciklopedijoje apie šią kalbą nėra nė žodžio. Labai keistos kalbininkų nuostatos…

Po praeitį dažnai kapstausi. Daug apie ją mums žinių paliko Marija Gimbutienė. Tiek daug, kad neužtektų vieno gyvenimo jas apibendrinti, sieti su kitais tyrinėjimais ir eiti toliau. Dar ir po internetą pasiknaisiojus aiškėja, kad mūsų kalbos liekanų yra daugelyje pasaulio kalbų. Ypač jų nemažai iranėnų kalbose. Dėl to ir eilėraštis toks atsirado… Savo gimtąją kalbą mes retas kuris gerbiame tiek, kiek turėtume gerbti dėl jos senumo ir visų mūsų pagrindo po kojomis… Juk gimtoji kalba yra kiekvieno iš mūsų gyvenimo ir egzistavimo pagrindas…

Turėjau studijų metais ir kitą draugę. Ji prieš trejetą metų mirė nuo labai retos ligos, kuria iš 10000 serga vienas žmogus. Mes visos trys Vilniaus universiteto lituanistikos specialybės penktame kurse, tarp savęs bendraudamos dažniausiai gatvėje ir auditorijose, vaidinome Šota Rustavelio herojus iš jo poemos „Karžygys tigro kailiu“. Tik tuos herojus labai šaržavome. Ramutė buvo karalienė Tamara, Regina – karžygys pelės kailiu, nes nešiojo pilkos spalvos dirbtiniu kailiu apsiūtą paltą, o aš – Šota Rustavelis, nes teta buvo numezgusi į šalmą, kokius nešiojo karžygiai, panašią žieminę kepuraitę. Su šalmu yra išlikęs ir gruzinų poeto atvaizdas. Keista, kad ne kartą keliaujant su turistinėmis grupėmis pietuose, Gruzijoje, buvau kalbinama gruziniškai ne vienoje gyvenvietėje, turgavietėje ir ne vienas gruzinas manęs yra klausęs kelio…
Kai mirė Ramutė, nuo Reginos mirties jau buvo praėję metai. Parašiau jį tik sužinojusi apie jos mirtį. Nebėra nei karalienės Tamaros, nei karžygio pelės kailiu. Likau viena – nuliūdęs Šota…
Šis eilėraštis vėl savotiškas paminklas Ramutei…