Apie mamą paskatino parašyti jos mirtis. Tik jos neteku suvokiau, ko netekau: savo pradžios, savo nuolatinės globos, patarimų ir meilės.
Šis eilėraštis iš rengiamos spaudai naujos knygos apie jaukų Kalėdų pūgos vaizdą iš seno atviruko.
Neprisimenu, kažkam esu žadėjusi, kad parodysiu eilėraštį apie aguonas. Štai jis apie nužydėjusią, rudens darže styrančią aguoną.
Tai įvairių knaisiojimųsi po tolimą praeitį padarinys, toks gal kiek miglotas eilėraštis apie motiną: žemę, žvaigždę, Mariją. Ir jos sūnų – Dievą ir žmogų.
Yra dalykų, kurių niekam nepadovanosi, turi kaip kuprą neštis su savimi visą gyvenimą.
Eilėraštis „Meilei“ parašytas labai seniai, kai požiūris į meilę buvo visai kitoks, labai šviesus ir dar jaunatviškas, labai subtilus, susietas su gamtos jausena.
Apsakymas apie kaimo vaiką, žvejojantį kūdroje ir kalbantį apie nelengvą gyvenimą. Iš tikrųjų kaime daugybė vaikų, augančių tarp girtuoklių, yra labai geri, supratingi, ne pagal amžių protingi… Jie norėtų geriau ir gražiau gyventi…
Likimo keliai ir kryžkeliai būdingi mano kūrybai… Tai gyvenimo tikrovė, virstanti būties filosofija…
Čia toks paprastutis rudens vaizdelis, atsivėręs mano akyse ir likęs mintyse, kai sėdėjau mašinoje už vairo važiuodama į tėviškę, kurią dar vis turiu, nors jau be tėvų…
Mėgstu atsisėsti ir, nugrimzdusi į save, nieko negalvoti. Šitaip atsinaujinusi pasijuntu švari ir lyg iš naujo atgimusi… Pasidaro lengviau… Į visas negandas žiūriu šviesesnėmis akimis…
1 ---
6 ---
12 ---
18 ---
24 ---
30 ---
36 ---
39 40 41 42 43 ---
46[iš viso:
457]