Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2004-11-23 18:47
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Melas niekada nevirsta į tiesą, nors kaip jis besistengtų save pateikti kaip absoliučią tiesą. Anksčiau ar vėliau jis iškyla į paviršių kaip kokios drumzlės ir išnyksta nepalikęs jokių tiesos pėdsakų. Kad ir kiek šuniukų būtų priauginta melui loti ir tikinti, kad tai tiesa, nė vienas net pačiu garsiausiu lojimu ar tiesos pjudymu nieko nelaimės. Tik spuks pabrukęs uodegą melu apsijuokęs.
2004-11-21 19:20
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Kodėl žmonės tokie šlykščiai pavydūs, pikti, pagiežingi, net tyliai kerštingi, kad tik kitam nepasisektų. O kai pasiseka ir ta sėkmė tampa akivaizdi, vis tiek pripažįsta tik savo patologiškus įsitikinimus – neklystamą tiesą, nors ji seniai jau virtusi melu..
2004-11-16 16:30
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Žmogaus siela tobulėja. Kad galėtume žvilgtelėti į sielos augimą, įsivaizduokime savo sieloje bokštą su daug daug langų. Gaila, bet daugelis žmonių lieka prikaustyti prie vieno lango ir kasdien žiūri pro jį vis į tą patį vaizdą.

J. O'Donohue„Keltų pasaulio dvasinė išmintis“
2004-11-15 07:45
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Nenoriu turėti jokių reikalų su piktais žmonėmis be jokios kultūros, kai vienintelė tiesa savęs teigimas ir besotis noras būti garsiems. Gyvenimas kada nors aplaužys ragus. Ir stipriai aplaužys.
2004-11-09 08:55
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Gyvenime anam ċara – sielos draugas – labai reikalingas kiekvienam žmogui. Kai yra ši meilė, tave pažįsta tokį, koks esi – be kaukės ar apsimetimo. Nebereikia tyčia ar netyčia meluoti, sakyti pusiau tiesą. Gali būti toks, koks esi iš tikrųjų. Iš meilės randasi supratimas, o supratimas – brangintinas dalykas. Ten, kur tave supranta, jautiesi kaip namie. Supratimas teikia peno dvasiniam artumui. Kai iš jauti, kad tave supranta, gali rasti prieglobstį ir pasitikėjimą savajam „aš“ kito žmogaus sieloje.

J. O'Donohue„Keltų pasaulio dvasinė išmintis“
2004-11-08 16:42
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Aš sakydavau žmonėms: ieškokite savyje tylos ir susikaupkite. Kiekvienas turime savo oazę, kur niekas prie mūsų neprikibs. Ragindavau tuos, kurie ištisas savaites negalėdavo matyti nei žolelės, nei lopinėlio dangaus, porą kartų per dieną užsidaryti savo vidinėje erdvėje.

J. O'Donohue„Keltų pasaulio dvasinė išmintis“
2004-11-04 20:08
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Aš esu šuo: žiovauju, skruostais man rieda ašaros, ir aš jaučiu, kaip jos rieda. Aš – medis, vėjas įsisuka į mano šakas ir palengva jas judina. Aš – musė, ropoju lango stiklu, nuslystu žemyn ir vėl ropoju. Kartais juntu, kaip laikas bėgdamas glosto mane, o kartais – užvis dažniausiai – jaučiu, kaip jis stovi vietoje. Virpančios akimirkos subyra, palaidoja mane ir ilgai ilgai merdi; nuvytusias, tačiau dar gyvas, jas iššluoja, į jų vietą griūva kitos, kur kas gaivesnės, tačiau tokios pat bevaisės; ir šitoks nuobodulys vadinamas laime. Motina man kartoja, kad esu laimingiausias iš visų vaikų. Kaip galėčiau ja netikėti – juk tai tiesa! Kad esu vienišas, aš niekad negalvoju: visų pirma nežinau, kaip tai pavadinti, o be to, aš ir nepastebiu – visą laiką esu tarp žmonių. Tai yra mano gyvenimo fonas, mano džiaugsmų šaltinis, mano minčių penas.                                                                    Žanas Polis Sartras „Žodžiai“
2004-11-02 15:17
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Gyvenimas nėra vien svajonių uostas, į kurį gali panirti ir nebeiškilti taip save apsaugant nuo aplinkos. Gyvenimas yra nuolatinė kova už save, savo pažiūras, savo nuostatas. Keisčiausia, kai reikia imti įrodinėti neteisiam ir tave šmeižiančiam, kad esi teisus, kada tas žmogus tik nori pasiekti savo viršenybės prieš tave bet kokiomis įmanomomis priemonėmis Tokių žmonių reikia kažkaip sugebėti išvengti, nes juos yra apėmęs kvailėjimas ir begalinė savimyla be jokio kritiško žvilgsnio iš šalies. Nors kartą atsistotų prieš veidrodį.
2004-10-28 14:01
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Svajonės! Visad svajonės! Ir juo išdidesnė siela, juo toliau svajonės atitraukia ją nuo įmanomybės. Kiekvienas žmogus nešioja savyje nuolat išsiskiriantį ir atsinaujinantį natūralaus opiumo davinį, ir kiek mes galėtume nuo gimimo iki mirties priskaičiuoti teigiamo džiaugsmo ir sėkmingo bei spendžiamo veiksmo valandų? Ar mes kada nors gyvensime perėję į šį paveikslą, kurį nutapė mano dvasia ir kuris yra panašus į tave?

      Šarlis Bodleras „Kvietimas į kelionę“
2004-10-26 17:02
Laukinė Piliakalnio Radasta

***

Kiek kainuoja skausmas?

Dažnai susimąstau, kokioje visuomenėje gyvenu. Ir tas susimąstymas gal nebūtų gilus, jeigu nesusidurčiau su kasdienybe, kuri panaši į sovietmetį, kai nepatinkami žmonės buvo ujami, žeminami, iš jų tyčiojamasi. Tarsi į jį sugrįžtu šiuo asmeniškai sunkiu metu, nes sužinojau, kad ir skausmas mūsų visuomenėje gali būti įvertintas realia kaina, nors tokį skausmo įvertinimą gali priimti kaip pasityčiojimą.
Visada žmogų ar instituciją pažinsi iš elgesio. Ne paprastoje ramioje kasdienybėje, o nelaimės, bėdos metu. Kai ji, nelaboji, užgriūva, paprasti žmonės visada atskuba į pagalbą neklausdami, ar tau to reikia, ar pajėgsi vienas viską ištverti ir pakelti, dalydamiesi su tavimi tą skausmą perpus. Ir to, kiek padėjai pastangų, kiek turėjai išlaidų, niekas neklausia. Tokia tautos tradicija – nesidomėti, kiek tau kainavo liūdnas paskutinis atsisveikinimas su artimu žmogumi, nes tos kainos neįmanoma įvertinti pinigais. Gauni nustatytas pašalpas, ir niekam neateina į galvą reikalauti surinkti atsiskaitymo kvitų, kiek tau ta artimojo netektis kainavo. Tik taip ne visada būna. Skaudžiausia, kai atsiranda institucija, kuri sunkią valandą iš tavęs ima reikalauti… tų kvitų. Taip, kvitų, kiek tu išleidai laidotuvėms. Ir tokiu momentu pasidaro dar skaudžiau, kai turi atsiskaityti, kiek mokėjai už drabužius paskutinei kelionei, karstą, mišias, giedotojus, duobkasių paslaugas, kaip atsiskaitymą pateikdamas kvitus. Ar tai labai etiška žmogaus klausti apie išlaidas tokią kritišką jo pasimetimo valandą? Ko bebūtų netekta: tėvų, vyro, žmonos, brolio, sesers. Ar tai etiška? Pasirodo, kad tos etikos visiškai neliko kai kur ir kai kam. Lyg būtum sugalvojęs iš savo skausmo pasipelnyti artimuosius įkišęs į celofaninį maišą ir išmetęs į šiukšlyną. Prašau atleisti už priverstinį cinizmą. Kas lieka, kai tavimi netiki, reikalauja atnešti kvitus iš klebono, giedotojų, kaimo duobkasių. Ar yra tokia įstaiga kaime, kur būtų išrašinėjami… kvitai? Ir dar tokią sunkią akimirką? Kokia tokio menamo reikalaujamo kvito kaina? Vietoj užuojautos – ašaros, iš naujo sukelti prisiminimai. Kam viso to reikia? Ar kaip sovietmečiu siekiama dar labiau pažeminti ir sugniuždyti žmogų, šitaip paminant visą jo žmogiškąją esmę skausmo akivaizdoje? O kas tie kai kurie asmenys įvairiose institucijose, organizuojantys kvitų rinkimą? Ogi ne tų institucijų vadovai, bet sekretorės, vadinamos referentėmis. Įdomu, kas jas įpareigojo tuos kvitus rinkti, kai ant pareiškimo viršininko jau uždėta viza skirti pašalpą. Susigalvojo pačios. Taigi, jeigu gali kiek prieiti prie valdžios, tai ir valdo, kaip išmano, kad ir nelabai etiškais būdais.
Geriau tokių laidojimo pašalpų visai nebūtų skiriama, už kurias reikia atsiskaityti kvitais, kad nepasijustum sumintas į dulkes sunkiausią gyvenimo minutę, kad tai nebūtų atsainiai numesta išmalda pareikalavus pateisinamojo dokumento. Rašau linkėdama kitiems, sunkios akimirkos sulauksiantiems, nepatirti tokio kartėlio ir pažeminimo iš kokios nors sekretorės-referentės, kokį neseniai patyriau aš. Lygiai kaip sovietmečiu, kai didelę dalį valdymo irgi pasiskirdavo sau viršininkų sekretorės. Istorija kartojasi. Ar nereikėtų už tokią savivalę atitinkamai tokius darbuotojus ir įvertinti?!


1 --- 6 --- 12 --- 18 --- 23 24 25 26 27 --- 30 --- 36 --- 42 --- 46
[iš viso: 457]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą