Sveikinu visus su Naujaisiais! Širdies šviesos, ramybės ir gerovės visų jūsų namams.

Poetas naudojasi ta nepalyginama privilegija pagal norą būti savimi ir kitu. Kaip klaidžiojančios sielos, kurios ieško kūnų, jisai kada norėdamas įeina į kiekvieno žmogaus asmenybę. Tik jam vienam viskas yra tuščia; ir jei tam tikros vietos atrodo jam uždarytos, tai tik dėl to, kad, jo akimis žiūrint, neverta į jas įeiti.

Š. Bodleras (Ch. Baudelaire) „Minios“

Sveikinu visus su artėjančiomis šventėmis!

Prie Kūčių stalo*

Susėsime prie Kūčių stalo.
Plevens vėl žvakė…
Mirusiems lėkštelės…
Maldas kalbės mama –
Rauda užstrigs kaip kąsnis…
Paskui valgius palaimins
(Dvylika – toks paprotys).
Sulaužys paplotėlį,
Išdalys: linkėsim laimės,
Sveikatos ir stiprybės,
Svajonių išsipildymo,
Gyvenimo šviesesnio…
Sėdėsime prie Kūčių stalo
Tartum kažką išdavę,
Nesupratę ar pasmerkę…
Kas metai vienas nesugrįš…

2003

*Čia mano pernai ta proga parašytas eilėraštis. Kai kam iškilo klausimų, apie ką jis.
Mūsų, deja, kaskart mažėja. Motinos verkia per Kūčias prisiminusios mirusius ir už stalo jau nesėdinčius.

Leisk man ilgai alsuoti tavo plaukų kvapu, kaip ištroškusiam žmogui šaltinio vandenyje juose panerti savo veidą, mosuoti jais kaip kvepiančia nosinaite, kad sujudinčiau atsiminimus.
Jei tu norėtum žinoti visa tai, ką aš matau, visa tai, ką aš jaučiu, visa tai, ką aš girdžiu tavuosiuose plaukuose! Mano siela keliauja kvepalais, kaip kitų žmonių sielos muzika.
Tavo plaukuose telpa ištisa svajonė, pilna stiebų ir burių; juose telpa plačios jūros, kurių musonai neša mane į žavingus klimatus su mėlynesne ir gilesne erdve, kur oras kvepia vaisiais, lapais ir žmonių oda.
Tavo plaukų okeane akimirkai man pasirodo melancholiškomis dainomis knibždantis uostas, stiprūs visokių tautų vyrai ir visų pavidalų laivai, savo painia ir subtilia architektūra išsiskiriantys neaprėpiamoje padangėje, kurioje nerūpestingai tvyro amžinoji kaitra...

Č Bodleras (Ch. Baudelaire) „Žemės pusrutulis plaukuose“

Arturas Lundkvistas*

Lietus

Šiandien rytas primena
ilgus ir švelnius moters plaukus,
pateistus ant žemės –
juodus, vėsius ir kvepiančius.

Tu nusivylei meile,
rymai sielvarto apnikta,
girdi šnarant lietų
ir klausais jo guodžiančio šnabždesio –
        viskas auga,
        viskas juda,
        ir viskas praeina –
        bet gyvenimas lieka.

*švedų poetas

Skaidrius Kandratavičius

– maran ata* –

maranata
kančioje paklydę širdys ūkauja
Tu ateik ir išsklaidyk pasaulio ūkanas
maranata maranata maranata

maranata
ilgesy paskendę širdys dūsauja
Tu ateik ir išvaduok be meilės dūstančius
maranata maranata

maranata
viltyje pražydę širdys ūžauja
Tu ateik ir ataugink sparnus palūžusius
Maranata!

*maldos žodžiai aramėjų kalba: Teateinie Viešpats!

P.S. Man tai pats gražiausias ir prasmingiausias kada nors skaitytas eilėraštis

Visada gyniau ir ginsiu savo parašytą kūrinį taip, kaip motina gina savo vaiką. Jis dažnai būna ilgai nešiotas, apmąstytas, lygiai kaip ir vaikas. Tad nevalia jo drabstyti purvais ar visaip išsityčioti.

Arturas Lundkvistas*

Speigas
Lyg trykštančios iš gelmių
sidabrinės kaskados –
žėri apšerkšniję medžiai.
Telefono laidai tartum virvės,
nusagstytos kutais.
Viskas trapu ir skamba
krištoliniam speige.
Kirvis medkirčio rankoj
aidi lyg sidabrinis
senų klavikordų garsas.

*švedų poetas

Tradicinis

Viskas yra prasminga.
Niekas prasmės neturi.
Mato tasai, kas žiūri:
aušta virš Vilniaus, sninga.
Spengiančią įtampos tylą
girdi tasai, kas klausos.
Sninga vos vos. Ir rausvas
brėkšmas danguj įskyla.
Tai, kas ryškėja šį rytą –
Tūkstančius metų nokinta.
Viskas jau užrakinta.
Niekas neuždaryta.

Aidas Marčėnas

Dėmesio!
Tik įdėjau eilėraštį ir atsiverčiau pažiūrėti, ar neišsikraipė. Ogi žiūriu, kad skaitė vienas, o balsavo trys ir visi vienodais balais. Ar čia koks automatinis balsavimas nustatytas, kiekvienam iš anksto numačius, kiek balų galima skirti. Kas po velnių čia darosi? Ar gali administracija ką nors paaiškinti, ar vėl tylės lyg vandens į burną būtų prisisėmę. Ar čia gal tik man taip automatiškai nustatyta?