daznai taip buna...

KAD LAIKAS GYDO. Nesąmonė, laiko išvis nėra ir jis nieko nedaro. Yra valandos, aikrodžiai, metai, kalendoriai, eros, amžiai.

Prašau nekomentuoti "Una horos" tik paskaitykit ir pagalvokit, labai prašau.

man rašinėja Lietaus mergaitė...

Gerai pamaitino ir mandagiai pasiunte. Tai va elgeta esu.

Karta, mazvaike buvau, raudojau pasiremus ant tilto (pirmosios meiles peripetijos). Priejo bomzai 2, atsireme greta i turekla ir pradejo drauge raudoti. Sako, pamenam kaip siandien, koks upelis buvo, o kas dabar is jo liko, ka jau cia ir kalbeti ir t.t. Iskart pataise nuotaika, pamaniau, kai kam buna ir blogiau.
Tai tiek tos mano istorijos apie tiltus :))

kuris po lietaus vėluoja į darbą.
Ir žinot kodėl?
Todėl, kad gaila sliekų.
O vieną kartą buvo karsta vasaros diena,
ant asfalto kepė sliekas.
Tai jį apspjaudė, ant siaudo nunešė į pavėsį
ir dar prakapstė žemę, kad lengviau jam įsirausti būtų.

Va tokie mes turėtume būti.

ne todėl, kad sunku,
o todėl, kad sunku.

ponai, minutėlę,
užgesinsiu žvaigždes,
nes kažkaip per tamsu...
dar minutėlę, brangieji,
garsiai patylėsiu,
nes ir taip per tylu...
o jei dar pakentėtumėt -
kaip mat pabėgčiau,
nes paeit negaliu...

kad tai, kas juokingiausia
yra visai nejuokinga.

Į duris pasibeldė
nepažįstamoji,
žiūriu, dalgis boluoja...
Paskutinį kartą taip juokiaus,
susiruošė mat,
šienauti žiemą.