Toks ankstyvas šiemet vėlyvių violetas... O aš - vėluoju.

Šią naktį jau tikrai mus paliks ir tie suvėlavę, svajokliai gandrai. Kiti jų pulkai  jau kažin kiek mylių nuplasnoję savo kelionės. Žiemoti liks tik vienišiai, ligoti, sužeisti... Žiemoti čia liksim ir mes.

Šiemet liepos žydėjo trumpai
ir svaigiai...
Gelsvai žalsvas, skaidrus ir kvepiantis
liepų medus!

Kiek to tikro liepinio išsuksim
dar nežinia -
iškirstos senos liepos, jaunuolynai
reti, sunkiai aptiksi.

Pasikliauji mažaisiais Dievo sutvėrimais,
bitelėmis
ir nesvarbu iš kur tas saldusis nektaras-
tegul bent sapnuose kvepia liepų žiedais.

Vasara neprasideda tol,
kol neįbrendu pievon
Dubysos slėnyje,
liūliuojančios visomis
spalvomis ir kvapais...

O paskendusi joje ilgai
žiūriu į bažnytėlę ant kalno,
į jos akmenų mozaiką ir tikiu -
Perkūnas per amžius aplenks ją
savo rūstybe...

Onkologija

violetinio šilko ramybe laikas į ateitį teka

nusigrežęs nuo vekselių ir testamentų

tarsi nebūtų slenksčių ir užtvankų

o palatoje

bando žydėti

į litrinį stiklainį pamerkti

raudonieji jurginai

primeną kad

prieš daugelį metų mano laiške 

tavo pliušinis šunelis nuo veidrodžio laižė

lūpdažio atspindžius ir labai sirgo ilgesiu

o dabar ilgesys be spalvos

ir todėl jo nėra

tik

prašosi atverčiama

maldaknygė iš prosenelės ir A.Baranausko Anykščių

šilelio laikų

tačiau

akys vis labiau prisiriša prie krypties į lubas

ten ir nuteka laikas šiapus ribos palikdamas

nuo savęs atskirtą

mūsų erdvę

lyg niekada nebuvo popierinio lėktuvo

skraidindavo žodį

o kai ištardavom rausdavo mudviejų skruostai

  (iš rašyk lt archyvų. aneias)

kuris ant kairiojo sparno iš mano balkono į tavąjį

tenai prie suzmegusios kūtės
išsprogdavo kelios žibutės
melsvuodavo skurdžiai baltai
tos kelios žibutės tiktai
tos kelios žibutės net
    Donaldas K.

įsako – pramogauki džiaukis
būk vėjavaikis būk vienplaukis
klounados abitai ir kaukės
mygia – pramogauki, džiaukis      V.B.