Pajutau, kad ilgiuosi. Sugrįžau.

Aš turėjau triratuką,
vienas ratas nesisuko,
per kiemelį važiavau,
kai dėjau galvą į asfaltą...
nuo to sutrenkimo
pabudo poetas manyje
įtariu
tiksliai nežinau

Savo balsą paleidžiu
pavėjui skrenda
neatsigręždamas
kaip pilkas žvirbliukas
daug nesidairęs neria
į baltų alyvų krūmą
ir pasislepia saugiai
tik tiek to čiulbėjimo manyje

Pasakykit, prašau
Iš ko man statyti savo svajonių namus?
Kažkada įkritusio į batą akmenuko nepasiėmiau,
kasiau duobę kitam, nepatiko – užlyginau,
gal pamatams būtų tikę.
Prieš septynis metus sudaužiau veidrodį,
šukes išnešiau atbula, po kaimyno slenksčiu papyliau,
apie langus nepagalvojau.
Kaimynas  dabar
savo svajonių namuose gyvena,
susidėjo langus iš mano šukių, priviliojo aitvarą.
Turtus  žarsto
Susitikęs nebesisveikina ir nebeklausia,
kada  aš geriau gyvensiu.

Pagalvojau - gerai, kad manęs čia niekas nepažįsta (na gal 2 žmonės). Nežino, kaip atrodau, kur gyvenu, kiek uždirbu, kokios dramos siaubia mano gyvenimą. Niekas net neįtaria iš kur tie eilėraščiai atsiranda, iš kokio žmogaus, iš kokios smegeninės :)

Norėčiau būti mylima. Pavasaris veikia. Noriu to saldaus jausmo, kai vien pagalvojus apie žmogų, širdis į kulnus nusirita. Norėčiau mylėti. Jau neatmenu, kada taip buvo, reikia kažkaip susiimti ir sugalvoti kitą norą.

Į mūsų kiemą parskrido varnėnai. Švilpia net ausyse spengia. Pavasaris. Vienintelis rūpestis - iš inkilų žvirblius išgyvendinti :)

Sako, kad pavasaris. Kai labai pasistengiu ir pati jaučiu, kad tikrai jau kovas ir niekur nepasidėsi.Zylės kitaip ciksi medžiuose, oro kvapas kažkoks kitoks. Kur tik menkas žolynėlis, visur matosi, kiek per žiemą mylimi šeimos nariai (šuniukai) prišiko. Nieko baisaus, palis šiltas lietus, žolytė pasistiebs ir paslėps viską, ir bus gerai. O, kad taip po šilto lietaus ir mano gyvenime nors kažkas pagerėtų...

Išsiropšti iš šiukšlių dėžės...manot lengva?

Ar kurti, ar gyventi normalų gyvenimą, štai kur klausimas.