Štai mano didysis abitūros egzaminų sapnas:
grandinėmis prirakintos sėdi lange dvi beždžionės,
už lango skrieja dangus
ir maudosi jūra.

Laikau žmonių istorijos egzaminą.
Mikčioju ir vos vos slenku.

Viena beždžionė spokso į mane, klausosi ironiškai,
antroji tarytum snaudžia –
o kada paklausta ilgokai tyliu
pasakinėja man
tykiu grandinės žvangesiu.

Wislawa Szymborska

keista, kai miršta žymūs žmonės.
ir net nesvarbu, ar jie buvo šaunuoliai, ar
nevidonai.
keista, kai miršta žymūs žmonės
ir nesvarbu, ar mes juos mėgom, ar ne,
jie tarsi seni pastatai, kasdien matomos gatvės,
daiktai ir vietos, prie kurių esame įpratę,
kurias priimame vien todėl, kad jos
tiesiog yra.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasijunti tarsi mirus tėvui, o gal
katei ar šuniui.
keista, kai žymius žmones nužudo
ar, kai nusižudo jie patys.
su žymiais žmonėmis bėda ta, kad juos
reikia kažkuo pakeisti, o jų kažkuo pakeisti
iš tiesų nėra įmanoma, ir tai kelia nepaprastą
sielvartą.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
pasikeičia šaligatviai, pasikeičia mūsų
vaikai ir mūsų meilužės,
mūsų užuolaidos ir mūsų automobiliai.
keista, kai miršta žymūs žmonės:
mes susirūpiname.

ch.b.

gėda prisipažinti -
dvyliktoj klasėj

(per patį
egzaminų maro įkarštį)

labiausiai bijau:

šalčio
apokalipsės
prosenelės vėlės
(sapnuose dainuojančios
romansus)

sūrios silkės gimsta sūrioje jūroje
taip galvojau vaikystėje
ir dabar taip manau
tavo kūnas yra sūrus tavo žaislai
tavo žaizdos
druska ant kaulų druska
sniege druska po pagalve
taip galvojau mėnulio druskos kalnai
užtvenkia pieno upes druskos gyslos
įtempia ugnikalnių raumenis druskos
kasyklose meldžiasi druskos dievo totemui
iš druskos
taip manau ir dabar
panašus pažįsta panašų

e.a.

tėvas
skerdžiantis kiaulę
vasario pradžioj
raudonas
sniego dangus su
vėstančia kiaulės galva
nėščia motina
darinėjanti žarnas
melsvas
mėlynos motinos kasos
aš
dar negimęs –
jau kruvinu
veidu

S.Parulskis

Parke, kurio prūduose skandindavo nesantuokinius vaikus,
kurio šakos lūžo nuo sunokusių nelaimingų įsimylėjėlių,
kurio vartų emblemoje mylėjosi vienaragiai,
mūsų keliaujantis šešėlis – M raidė.

Pergudravę girtą sargą, palaukėme, kol suvaitojo vartai
ir raktas dukart apsuko spyną valso ratu.

Turėjome užduotį, idant išsigelbėtume –
per vieną naktį nugalėti parko kraupulį,
pelėdos stūgsmą, pilnaties vyzdį.

Žinojome galį, švieži meilužiai,
pavirstantys skulptūra kvėpuojančių šakų navoje.

Fontanų vandenims atspindint
tankią vakaro debesų užuolaidą,
troškuliui bučiuojant šiltnamio gėles,
saulės kaktai panyrant į medžių viršūnes ir bažnyčių bokštus

Tampame viena it grobis banginio viduriuose.

I.Valantinaitė

Touch it: it won't shrink like an eyeball,
This egg-shaped bailiwick, clear as a tear.
Here's yesterday, last year ---
Palm-spear and lily distinct as flora in the vast
Windless threadwork of a tapestry.

Flick the glass with your fingernail:
It will ping like a Chinese chime in the slightest air stir
Though nobody in there looks up or bothers to answer.
The inhabitants are light as cork,
Every one of them permanently busy.

At their feet, the sea waves bow in single file.
Never trespassing in bad temper:
Stalling in midair,
Short-reined, pawing like paradeground horses.
Overhead, the clouds sit tasseled and fancy

As Victorian cushions. This family
Of valentine faces might please a collector:
They ring true, like good china.

Elsewhere the landscape is more frank.
The light falls without letup, blindingly.

A woman is dragging her shadow in a circle
About a bald hospital saucer.
It resembles the moon, or a sheet of blank paper
And appears to have suffered a sort of private blitzkrieg.
She lives quietly

With no attachments, like a foetus in a bottle,
The obsolete house, the sea, flattened to a picture
She has one too many dimensions to enter.
Grief and anger, exorcised,
Leave her alone now.

The future is a grey seagull
Tattling in its cat-voice of departure.
Age and terror, like nurses, attend her,
And a drowned man, complaining of the great cold,
Crawls up out of the sea.

Sylvia Plath

gyvenimo mėsmalė

žmogus - tai gelmė, o širdis jo - bedugnė

"Būdavo atvejų, kai vaikus net pralošdavo kortomis"

Bronius Makauskas "Lietuvos istorija"