Gantautas, Butvilė, Severinas, Romana, Roma.
^_^

;'D blemba.
vėl namie. grežia sienas, į galvą kišu sumautą prancūzų, nors taip norėčiau būt kur nors kitur, ką nors kitą veikt.
ir ruskaja radzijo be paliovos linksmina meistrus, atrodo jau imu įprasti. haha

;/

I want to ride my bicycle
bicyyycle!

jei ne tas maistas
pakilčiau kaip balionėlis
mėlynas

I am the storm I an the wonder
And the flashlights nightmares
And sudden explosions

Ryžtingai žengiu pro laukujes duris. Rytas, saulėta. Pasitikiu savimi, žvelgiu praeiviams į akis. Lūpose virpa menka šypsena. Tik tuomet pastebiu, kaip ryškiai atspindi šviesą sniegas, kaip akina. Pastebiu raukšleles išvagojusias žmonių veidus, susibėgusias ties akim, įsirėžusias kaktose.  Ir tie jų žingsniai... Tokie neramūs ir išsiblaškę, slysčiojantys ant skaidraus ledo, lyg kur visi skubėtų, lyg nematytų nei šekšno ant medžių, nei purpčiojančių mažylių zyliučiu, lyg nematytų, kokia ši diena graži.

    Autobusas jau greit. Tereikia prisėsti ir luktelt. Šiandien šaltoka, oras švarus, lyg virpantis nuo vėsos. Dangus giedras, debesys atrodo vėjo nupūsti, ir pats šiaurys kažkur toli. Penktadienį turėjo būti linksma, turėjo būti gera, turėjo...
  Stojuosi. Vangiai keliu sedynę ir nešu atsidariusių autobuso durų link. Šalia manes tursenančios moterėlės atrodo lekia už gyvenimą, lyg neįsėdus būtent į tą geltoną autobusą jis nulėks kartu su jų būtimi. „Galėtų ir ramiau", pamanau gavus paširdin iš alkūnės. Laimei laisvų vietų dar yra, todėl tuo pasinaudojusi  sėdu šalia lango,  kur vaizdai po kiek laiko tampa spalvomis susiliejančiomis, lyg vaivorykštė. Nei iš šio nei iš to drebulys pradeda krėsti, purtaus visa, lyg po penkių kavos puodelių, kalenas dantys ir kojos tirta. „Nurimk, nurimk, nurimk!" rėkiu sau mintyse, autobusui artėjant link manosios stotelės.
  Lipu lauk, su kaulus laužančia drėgme, vis dar kalendama dantim ir drebėdama nuo galvos iki kojų. Lyg kažkas negero tuoj atsitiks, lyg suskaus tuoj, lyg...

- 'Girdi? Kotryna, maldauju pabusk... '
  Nenoriu nubusti! Čia taip gera ir šilta, grimstu gilyn į sapną lyg į minkštą pūkinę paklodę, o protarpiais pasigirstantys nepažįstami balsai vis tyliau ir tyliau skamba. Jaučiu lyg saulę žaidžiančią ant mano skruostų ir įsipinančią į plaukus. Pasnausiu dar, pavargau, pasnausiu...

  Pramerkiu akis. Visas sapnų lengvumas bematant išgaruoja. Jaučiuosi lyg kūnų sudaužytu, tokiu sunkiu, atrodo smėlio pripiltu. Palata skendinti patamsyje ir po truputį sugrįštantys prisiminimai. Man buvo negera... Važiavau autobusu, tirtėjau, išlipusi apalpau. Tik tiek. Aplink tuščia, už lango baltos snaigės sukasi nakties danguje. Sieninio laikrodžio valandinė rodyklė ties trim. Vėlu. Staiga pastebiu rankoje styrančią lašelinę, ant piršto užmautą plastmasinį daikčiuką prijungta prie dūzgiančių ekranų... Kuriems galams visa tai?! 'Lyg kokiai ligonei' nusijuokiu mintyse. O gal vidėlto? Bet, bet juk aš sveika!
- S-Seselee!
Nuskamba vaiko balsas ligoninės koridoriais.
"Ir vėl", pamanau keldamasi nuo kietos kėdės. Jau buvau beužsnūstanti, o dar vienas balselis kviečia. Skubriai čiūžau link palatos 225, kur paguldyta neseniai ant stotelės suolelio rasta nualpus mergaitė. Kotryna, atrodo... Vargšelė, nustatyta jai leukemija. Dar vienas gležnas kūnelis išvargintas skausmo, dar vienų tėvų ašaros ir rūpestis, dar viena kova, tokio mažo gyventi troštančio vaiko. Galbūt... pamanau. Duok Dieve, kad pavyktų. 225.  Dabar viskas suksis apie 225...