Sausas rudenio auksas šilko minkštumu slenka pamiškėm, dangumi, laukais...
Prasidėjo grybai. Kvėpuok mišku, sraiglinėk ir džiaukis.
Jau dvelkia ankstyvojo rudenio ramybe, nebegirdėti nardančių ir krykščiančių kregždelių
Kai tik susiruoši kur važiuoti, tuoj langų permatomus būgnus pradeda teškenti nedideli ir įkyrūs lašai. Keistai surėdytas pasaulis – mum vis negerai...
Drėgme kvepiančiame, žalia kerpele boluojančiame pušyne, kuisių apgraužinėta pamažu atsigauna žmogaus siela
Sodo namelis, nemažas prūdas, didelės žuvys ir naro krykštesys, spindi debesyse pasiplėtusi vakaro saulė, įsigeria į vandens gylį, ant jo žaidžia vėjo judinami žolynai. Sėdi ir pasijunti gero pasaulio apglėbtas ir sušildytas...
Žemuogės laša raudonai ant žolynų, o jau kvepia, net širdį traukia
Žolynų dienos... O kvapai...
Jau vasara, jau vasara. Kas nesidžiaugia jos sulaukęs? Kvepia jūros bangele, žiedais, agurkais, uogomis...
1 2 3 4 5 6 ---
8 ---
10 ---
12 ---
14[iš viso:
133]