Och, kaip kai kas čia dramatizuoja savo išsitrynimą ir rašykų... :/
Net apie mirtį patosiškai šneka.
Atsisveikina ir mėgaujasi dėmesiu lyg per artimo žmogaus šermenis. Arba lyg jį tuoj ketintų į žmogėdrų salą ištremt.

Iš pradžių buvo juokinga, bet dabar darosi kandžiai graudu.

Vienas žmogus (man to nenorint) priminė gotikavimo pradžios laikus. Pasijutau ne tik praėjusiam tūkstantmety, bet ir praėjusiam gyvenime.
Bet aš jam dėkinga.

Ta proga pasiklausysiu The Cure. Nesvarbu, kad šiandien jie įsivėlę į popsą. Senas gėris niekur nedingsta.

Šiuo momentu visiškai valdo minimal. Visiškai.
O jau maniau, kad ilgai nebenorėsiu.

Nusibodo.

Oi... Iš po mano švarių skaidrių laiptukų kažkokia sintetinė saulė ištekėjo. :/ Nepatinka man tokie dalykai, nepatinka.

Tipo - man nieko nebekomentuot, kad ji sulįstų iš kur išlindus?

Vakar, betrūnydama darbe prie kompo, sužinojau, kad čia YRA PELIŲ. Minimum viena. O tai viena šleikščiausių žinių pasauly.

Bet katės įsileist gi negaliu - dar neaišku, kurios giminės labiau netoleruoju. :/ Tai ką daryt? Gal kokie ežiukai padeda? Ar gyvatės?

Nes dirbt su pelėm atsisakau odnoznačno.

Norėčiau dėti antspaudus ant šlapio šaligatvio. Tokius pat, kaip popieriniuose dokumentuose. Man patinka dėti antspaudus.
Mėlynus ir nelabai mėlynus.
Ryškius ir nelabai ryškius.
Tikrus ir padirbtus.

Ech, patinka man darbo vietoj klausytis industrial (be ausinių ! Ir netyliai !) ir stebėt, kaip įsitempia koridorium pralekiančios būtybės iš gretimų patalpų... ir kaip piktai jos nužvelgia mane, kai išlendu iš savo urvelio.

Nuožmiai dirbu auklėjamąjį darbą, taip sakant, che che.

Ne.

Rašant pirštinėtomis (ir dar plius - sustingusiomis) rankomis, randasi daugiau klaidų, bet ir prisigeneruoja neblogų minčių.

(Ir vis tik sakau šalčiui - NE. Jidrištvairogės :/ )