Rašyk
Eilės (78159)
Fantastika (2307)
Esė (1554)
Proza (10911)
Vaikams (2714)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (370)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2008-01-15 18:24
jamAM

***

Aš tiesiog noriu, kad Tu, kaip ir aš, nebegalėtum tverti tokių mūsų santykių.
Pasikalbėti.
Juk šiaip ar taip, blogiau jau nebus...
2007-01-11 17:32
jamAM

***

shit happens...
2007-01-01 15:10
jamAM

***

Nemoki pist nereikia lyst.. ĮSIDĖMĖK, nes net apgailetina.. ;DDD
2006-11-10 16:29
jamAM

***

Balta it ką tik iškritęs iš padebesų sniegas plunksna šelmiškai pakutensiu auksiniuose pataluose jaukiai įsitaisiusį savo angelą sargą ir tyliai tyliai, tyliau nei skamba tyla, jam pakuždėsiu, kad ir vėl bandysiu statyti savo krištolinę svajonių pilį, tik šįkart su nauju gyventoju joje.
...
2006-11-04 22:29
jamAM

***

Rasytė jau tetulė x>
2006-10-29 23:40
jamAM

***

išeik, prašau......
2006-10-18 21:02
jamAM

***

O žinot ką? Aš tiesiog labai labai Jus myliu;]
Tuos, kurie mane brangina ir kurie brangūs man, žinoma. Kurie nuoširdžiai man nusišypso. Apsikabina. 
Tiesiog Jūs kiekvienas pakeitėt mano gyvenimą, pridėjot spalvų, šypsenų ir jaukumo.
[kiekvienas iš tų,apie kuriuos rašau.]
visai nesvarbu kaip gi dabar aš gyvenu ar gyvensiu, jūs man būsit reikalingi visada. Ir aš visada būsiu pasiruošus lėkti pas Jus :]
vat taip vat.
sentimentalumo protrūkis, bet jaukus :)
2006-10-07 19:09
jamAM

***

"[Raudonai ištepti sniego baltumo pūkiniai patalai, kuriuose kasnakt skandinu savo pavargusį kūną, ir ore tvyrantis kalijų, gėlių man primenančių mirtį, kvapas. Ne iliuzija ir ne blogas sapnas, po kurio nubudęs tris kartus persispjauni per kairį petį, o tikrovė- toks gyvenimas, kurį kaip keturženklį skaičių kodą netyčiom, net pats to nesuprasdamas, sau užsikodavai. Naivuoliai ir užsidėję rožinius akinius ant savo pikdžiugiškai žvelgiančių akių tai pavadintų vienu paprastu ir savaime jiems suprantamu žodžiu- Likimas. Tik kaip gaila, Žmogau, kad aš netikiu tokiu...]


•••

Niekad nemaniau, kad šitaip pasakysiu, bet noriu atgal pasuktį šį žaidimą ir viską išgyventi nuo pradžių. Tiesiog įsikibti laikrodžio rodyklei it geriausiai draugei į pašonę ir nužingsniuot su ja penkiasdešimt penkias paras atgal. Tik norai mano nesipildo. Kitų-galbūt, bet mano- niekada. Ir netgi niekad negalėsiu paverkti įsikniaubus mamai į sijoną, nes ir jos nėra. Jau niekad nebebus šalia. Gal ir gerai, juk ašaros negydo, o ir draugams, kreivai bežvelgiantiems į mano nosies šnirpščiojimą, nereiks meluot, jog netikėtai susirgau sloga.

•••

Kad ir kaip ten būtų, dabar jaučiuosi lyg vergaučiau aistrai, o mano neapgalvoti poelgiai kažką labai įskaudintų, jei paaiškėtų ta karti tiesa. Galbūt kažkur giliai širdy vis dar kovoju su tais demonais iš praeities, iš dabarties ir ateities. Tik kartais pagalvoju, kad didžiausias demonas sau- tai aš pati. Baltu melu sau teisinuosi, jog būčiau visiškai kitokia, jei šalia iš velniai žino kur atsirastų vienas Tas, kuriam nors pusę tiek rūpėčiau, kiek man rūpi tie, kuriuos savaip, bet aš myliu.

[Kaip banalu.]


•••

Ir patikėk, Žmogau, vieną dieną aš važiuosi su Tavimi bučiuotis į Veroną. Ir vėl jausiu tą saldų nuodėmės jausmą, kai žaisime žvilgsniais paslapčia, kad tik niekas to nepamatytų. Netyčia Tave nekaltai paliesiu, o Tu padarysi rytinį, miegą išbaidantį puodelį kavos su gerokai per dideliu lašeliu brendžio. Vėl skęsiu Tavo glėbyje, o po to su daug daug badančio iš vidaus liūdesio skirsiuos su Tavim po šitiek daug naktų. Jausiuos padarius didžiulę nuodėmę, bet vos tik progai pasitaikius kartosiu ją bepaliovos. Nes tiesiog dabar aš šito noriu, dabar aš šitaip gyvenu. Ir gal kaip tik dėl to kažkas nuspręs, kad tai už padorumo ribų, bet koks gi skirtumas, ne kartą Tau kartojau, jog neverta visko neigti, nes visi kalbantieji neperkalbamai tiki savo teisumu.

•••


[O dabar galbūt už sienos kažkas karštai mylisi, ketvirtam gretimo namo aukšte kaip ir kasnakt tebedega šviesa, pikdžiugiškai tiksintis senyvas laikrodis skaičiuoja mano valandas praleistas be Tavęs. Tai jau beveik monotoniška mano kasdienybė. Ir kaip, Žmogau, po to galiu ant kažko pykti, jei tai aš, ne kas kitas, o aš pati renkuosi taip gyvent.]"
2006-08-01 13:56
jamAM

***

šaltas
vaiko šauksmas
besielėj tyloj
sukaustė
pačią mirtį

tyras klyksmas
nubloškęs tylą
užmarštin
privertė suklusti
gyvenimą

šauksmo aidas
dar kartą atsimušęs
nuo sienos tapo
aido aidu
taip suvirpindamas
bokšto pamatus

aido aidas
nuvertė aukštą bokštą
į jūros gelmes
taip išgąsdindamas
vaiko mirtį...


man nesvarbu...;]p


1 2 3
[iš viso: 21]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą