Tikiu paprasti veidai apsiverks

Išėjau, nežiūrėdamas kur einu. Tiesiai pro atvirą langą, nors galbūt jis buvo ir užvertas... Prieš mane horizontas, toks nykus ir didingas vienu metu. Ir aš nieko labiau netroškau, kaip pasinerti į jį. Pradėjau bėgti. Bėgau lėtai – jis lėtai tolo, bėgau greit – jis greit tolo. Bet jis toks stebuklingas atrodė, toks stebuklingas... Aš sustojau, nevalingai sustojau, nes bėgti nebepajėgiau. Darėsi per sunku mano mintim judėti kartu su mano kūnu. Tik neaišku ar mintys ar kūnas juda greičiau. Jos staiga pradėjo veržtis vėl. Paliko mane už savęs. Keletas nuskriejo į amžinybę, keletas pasuko link jos namų, likusios pasigrobė po vieną paslaptį, kurių aš taip ieškojau... Ir nevalingas, be minčių aš stovėjau kažkur tarp horizonto ir namų. Niekaip neprisimenu – kas mane traukė labiau. Mintys sugrįžo ir atnešė man gyvenimą. Atnešė man klausimus be atsakymų. Ar aš priklausau keliui? Ar aš priklausau ilgesiui? Ar aš pakilsiu iki tiek, kad nebenorėčiau skristi? Horizontas... Iš tikrųjų nieko nėra prasmingiau ir maloniau, kaip žudyti save (nužudyk mane jei klystu....). Aš noriu sužinoti, kodėl aš toks mažas, o jis... O jis toks didelis ir begalinis! Aš noriu žinoti, kas vyksta pasaulyje kai aš miegu. Aš noriu matyti tai, į ką reikia žiūrėti užmerktom akim. Aš noriu kam nors pasiskųsti, kad pasaulis man neatsakė KODĖL! Kartais norėčiau, kad mane įtrauktu juodoji skylė, juk nieks nežino kas gyvena kitoj pusėj vartų?  Nieks nežino ar kitam upės krante gyvena sapnas ar mirtis. Aš noriu žinoti, aš privalau žinoti. Aš įstrigęs riboj tarp jo ir manęs. Ir vieną kartą aš pažvelgęs į jo pilnas mįslių akis pasakysiu „Aš žinau!“. Ir žvaigždės daugiau niekada nebešvies...

Dedikuota jam - apvaliam ir begaliniam.

Iki visiem. Išeinu, nes nebetikiu žoždiais. Grįšiu, jie mane privers.

Lauksiu

Šį vakarą aš danguje buvau,
Šį vakarą manęs tu nematei.
Su žvaigždėm, su žiburiais
Aš stebėjau juos - tu pakilai.

Šį vakarą aš danguje buvau,
Šiek tiek sutrikęs
Laimės vaisių ragavau.
Ir neradau jo skonyje tylos
Tos saldžios, manos kančios.

Šį vakarą aš danguje buvau,
Tarp žvaigždzių -
Aš liūdesio tapau draugu.
Ir vėl sunerimau, kad neatimtų iš manęs
Mano mažyčių,
Mano liūdesio sapnų...

Mano liūdesio sapne
Žolė niekada nebus žalia.
Ir tarp žvaigdžių, tarp šviesių,
Tyloje, virš mano liūdesio sapnų,
Nurimęs, bet jau išprotėjęs -
Aš liūdesiu tave šaukiu.

zodziai

I'm feeling like a monday but someday I'll be saturday night

Tai su vyriska svente visus jus ;)

Šiandien ašaras pasilieku sau.

Susapnuok šiąnakt truputėlį daugiau -
Truputėlį daugiau, nei aš esu.
Rytas to nevertas.

Susapnuok šiąnakt truputėlį mažiau -
Truputėlį mažiau, nei aš turiu.
Rytas to nevertas.

Susapnuok šiąnakt sapną apie mus -
Sapną apie mus, kurį sapnuoju ir aš.
Ne...
Rytas to nevertas.