puodelis arbatos. už utopiją!

CHA!! Na ir gerai, kad takelį pirmyn piešia neribotą, kol mes jauni ir iš mūsų tikimasi stebuklų: žmonių iškraustymo iš
Žemės kaip filmuose, visokių ląstelių veisimo mikroskopais, tobulos politikos. Tobulo meno ,kas be ko.. O perspektyva artėja, bet mes judam plokštuma. Na tai kas?? Juk ribos reikalingos tam, kad jas laužyt. O kol mums pieš neribotą kelią, tvarkingai eisim viduriu, bijodami nuklysti. O tik pabandyk žmogui neleist ko nors, tai šoks per visas tvoras, ir nors be paskutinių kelnių, bet padarys, ko siekia. Ir ne veltui sako: "Negali, neverta, kokia tau iš to nauda?", oi, ne veltui...

vasarą laukia fiasco!!! :D

Čia letenos eglų apsunksta miške,
Čia paukščiai išgąsdinti krykščia,
O tu gyveni užkerėtam miške
Be tako iš burtų sugrįžti.      V.Vysockis

Tiesiog gera kartais suvaikėti. Čiuožt nuo šieno krūvos, neapsižiūrėjus, kad griūsi, lipt per išpuvusias medžių šakas į viršų, eit miestu ir vert ant siūlo guminukus, grot nesąmones ir baidyt kaimynus... :D

Skaičiau ilgai. Nuo tol, kada lietus
Barbent į langus puolė per pietus.
Vėjuotą lietų užmiršau lauke knyga sunkia.
Lyg susimąstymo man raukšlės niūrios
Slinko eilutės lapuose, kurių nebetenku
Ir susilaikiusiu čia pat laiku.

Staiga prabėgo akys knygos storį
Ir (..) vietoj žodžių pakrikų vien vakaras, vien vakaras
Virš visko.


Ir kai akis pakelsiu aš nuo knygos,
Taps viskas taip didinga ir bralgu.
Ir čia, ir ten, lyg begalybei lygūs,
Kas mano dvasioj, tas ir už langų.

Įsižiūrėk į rimtį pro naktinį patamsį-
Daiktus ji į daiktus pina
Ir dangų žemė tuoj atsidarys, didesnį už save.
Bus pirmutinė žvaigždė lyg paskutinis žiburys.

Nuotrupos kūrinio... Jei kas žino bent jo autorių ar turi jį visą- prašau pagalbos.........

ec, brandžioji gotika ažuriniais bokšteliais ir daugiabalse muzika su vos įsidrąsinančiais instrumentais...

sator arepo tenet opera rotas

bėgu su upeliukais... per duobes asfalte... žiūriu į pavasarinę saulę...

Ilgai gulėjau Egipto dulkėse bežadis ir nenutuokiantis apie metų laikus.
Paskui saulė pagimdė mane, aš kėliaus ir išėjau pasivaikščioti Nilo pakrantėm,
Dainuodamas su dienom ir sapnuodamas su naktim.
O dabar saulė trempia mane tūkstančiu kojų, kad vėl gulčiaus į Egipto dulkes.
Bet žiūrėkit – koks stebuklas ir mįslė!
Ta pati saulė, kuri surinko mane, negali manęs išbarstyti.
Dar tebesu stačias ir tvirtai žingsniuoju Nilo pakrantėm.[ Kahlilis Džibranas]