Eilėraštis sapnuojasi pats sau.
Mes turime sudrumsti tuos sapnus,
išvesti jį iš ten – tiksliau, iš nieko –
į sintaksės, fonetikos aikštes.
Ir tai sunku. Čia lemia ne kalba,
bet, įtariu, kažkas už ją aukštesnis.
Tomas Venclova
pradėsiu galvoti, kad kas ketverius metus viskas kartojasi.
Lyg ir norisi žmogeliui artimo kito, bet pačiam artimu būt kažkaip pritrūksta noro.
Užsirašau sau ateičiai: kai daug ir įtemptai darbuojies, sukyla visi norai.
Dabar jis gali sau ramiai klaidžioti po ketvirtą matavimą.
Jeigu procesas yra dviprasmiškas ir gali būti laikomas arba darbu, arba malonumu, 99 procentai manys, kad tai darbas.
Kai nors akimirkai pasidaro gėda, kuo gyvenai paauglystėj, esi vertas užuojautos. Bet nieko, praeis.
Kai pabaiga artėja, pradžia tolsta.
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10[iš viso:
94]