Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





2007-02-02 19:17
Vai
Vai

***

Turiu baltą zefyrą. Nori? Pasidalinsiu jei nori.
2007-02-02 19:14
Vai
Vai

***

Turiu raudoną zefyrą. Nori? Pasidalinsiu jei nori.
2007-01-25 22:38
Vai
Vai

***

2007-01-25 20:26
Vai
Vai

***

Ar dar prie užpakalio klijuoja lipnią juostą, kad paimtų kirmėlyčių pavyzdį?
2007-01-19 22:53
Vai
Vai

***

I hurt myself today
to see if I still feel
I focus on the pain
the only thing that's real
the needle tears a hole
the old familiar sting
try to kill it all away
but I remember everything
what have I become?
my sweetest friend
everyone I know
goes away in the end
and you could have it all
my empire of dirt

I will let you down
I will make you hurt

I wear this crown of thorns
upon my liar's chair
full of broken thoughts
I cannot repair
beneath the stains of time
the feelings disappear
you are someone else
I am still right here

what have I become?
my sweetest friend
everyone I know
goes away in the end
and you could have it all
my empire of dirt

I will let you down
I will make you hurt

if I could start again
a million miles away
I would keep myself
I would find a way


(J.C.)
2007-01-16 21:27
Vai
Vai

žalias portretas

- Rodos, man vėl svaigsta galva. Vemsiu. – sumurma berniūkštis. – Lipk,  iš mano lovos, kale.
    Tačiau siena jam nepaklūsta.
2007-01-14 02:01
Vai
Vai

***

2007-01-14 01:23
Vai
Vai

Portretas, apšviestas žalia šviesa

Kantriai stebėjau mąslų berniūkščio žvilgsnį, kuris, rodėsi, krapštė raudoną sieną, norėdamas pamatyti kas tūno už jos, ir, matyt neapsikentęs mano įkyraus įsistebeilijimo, prabilo:
- Gyvenam devintam aukšte. Gana aukštai, tiesa? – Ramiai paklausė šis. Man beliko linktelėti. – Kai man ima svaigti galva, kai ima vimdyti, o gerklę raižo šleikštulys, išbėgu į balkoną ir bandau persisverti per turėklą.
    Stojo užsitęsusi tyla, kurią nutraukė trumpas ir gilus kvėptelėjimas:
- Beviltiškai bandau persisverti per turėklą ir žnegtelti ant šaligatvio. Bet tik stipriau imu žiopčioti, kol galop sukniumbu balkone ir prieš prarasdamas sąmone regiu aitrų žalios spalvos turinį, užliejantį man akis.
    Vėl stojo tyla. Neslėpsiu, buvau kiek sutrikusi ir visaip bandžiau neužbaigti šio pokalbio lėkštu galvos linktelėjimu ar viena tų tėviškų frazių, kurių, manau, berniūkštis buvo prisiklausęs į valias.
- O kas tave vimdo? Nuo ko toks keistas svaigulys? – Paklausiau, kiek pasigailėda dėl tokio tiesmukiškumo.
    Berniūkštis tik kiek dirbtinai šyptelėjo.
- Tai ir bandau, išsiaiškinti, kale. – Išrėžė jis ir toliau žvilgsniu krapštė sieną, tarsi bandydamas atsakyti kas slypi už jos.
    Pagarbiai pasitraukiau, atiduodama ramybę. Ėmiau laikyti tai savotiška jo malda.
    Krentu iš lovos ir rėkdamas imu save talžyti. Šauksmo pažadinti namiškiai supuola į mano raudoną kambarį ir nuo gailesčio išsiplėtusiais vyzdžiais stebi, kaip žalodamas save rimstu - rimstu - šypsausi. Pirmas pripuola tėvas: apkabina mane, savo sūnų, ir spaudžia. Jaučiu šlykščius gaurus ant jo krūtinės, skrodžiančius man akis. Imu inkšti ir maldauti, kad paleistų, bet šis ir toliau spaudžia prie savęs, švelniai bučiuodamas mano suprakaitavusius plaukus. Staiga, lyg pavargęs, atleidžia ir teatrališkai stumdamas nuo savęs tėškia mane į tamsų kambario kampą. Dievaži, galėčiau lažintis iš savo išbadytų akių, jog mačiau jo krūtinėje raudonas plytas.
    Šaukdamas puolu iš lovos ir prispaudžiu skruostą prie kambario sienos. Vėsuma užlieja veidą; karščio banga kyla nuo drėgnos pagalvės. Girdžiu tik rimstantį savo alsavimą ir šnabždesius už sienos. Rodos, tai klasės draugai šaiposi iš manęs. Šnabždesys pamažu virsta į skardų juoką, kuris, prasiskverbęs pro sieną, ima talžyti mane. Kumštis į pilvą, niuksas į paširdžius, kumštis į paakį, smūgis į nosį ir pasipylęs kraujais krentu iš lovos. Teatrališkai, kad visiems užgniaužtų kvapą. Nebematau nieko, išskyrus tirštai žalią, plūstančią į akis. Nebegirdžiu nieko, išskyrus tolstantį draugų juoką.
    Staugdamas pašoku ir atsistoju ant lovos... dar vienas gilus košmaras. Rimstu. Kambaryje plaukia lengvas skersvėjis banguodamas žalias užuolaidas, apšviestas ryškios pilnaties, kurią palengva paslepia naktiniai debesys. Stoviu lovoje nuogas ir girdžiu moteriškas dejones. Iš pradžių lyg ir už sienos, bet įsiklausau: sklinda iš po lovos. Staiga, vienas po kito ima lįsti bordo spalvos moterų kūnai ir sukti aplink mane ratus. Bordo moterys kabinasi viena kitai į rankas ir ima šokti bordo šokį. Lengvai ir teatrališkai mojuodamos susikibusiomis rankomis, jos plazda aplink ir jaučiu iš jų sklindančią erotišką šilumą. Rodos, esu laimingiausias jaunuolis, apsuptas dešimčių, ne – šimtų, ne – tūkstančių bordo moterų, kurios visos mano, ir visos pasiruošusios mane maloninti burnomis. Kūną nukrečia drebulys. Vienas, dar vienas, dar kitas ir kaskart vis vėsesnis. Net nepajuntu kaip nuo šalčio imu kalenti dantimis, o bordo moterys ir toliau suka ratus. Imu kalbėti, kalbinti, maldauti ir šaukti ant jų, prašydamas liautis, nes kiekvienas jų ratas mane siunčia į dar gilesnį šiurpulį. Neiškentęs ignoravimo šeriu kumščiu per jų gležnas, susikabinusias rankas, bet tik tirpstantis skausmas perskrodžia kūną. Nepastebėjau kada nuo pilnaties pasitraukė debesys, tačiau išvydęs sukriošusias, išpurtusias, dar gyvas, bet jau pūvančias raganas, ėmiau brautis iš šio rato, tačiau sustingusios rankos, it prieš tai panardintos į kokybiškai užburtą glaistą, buvo neįveikiama siena. Šaukiau šitame apvaliame kambaryje tol, kol netekęs visų skysčių kritau ant grindų.    Pramerkiu nepasitikėjimu pripildytas akis: pro tirštai žalias užuolaidas prasiskverbę rytiniai spinduliai žalsvai nudažo ir mano veidą. Atsidustu. Gumulas, pasiekęs viršūnę, vėl rieda gerkle žemyn, į pakalnę, į vidurius.
- Rodos, man vėl svaigsta galva. Vemsiu. – neramiai sumurma berniūkštis. – Lipk,  iš mano lovos, kale.
    Tačiau siena jam nepaklūsta.
2007-01-14 01:22
Vai
Vai

Portretas, apšviestas žalia šviesa

Kantriai stebėjau mąslų berniūkščio žvilgsnį, kuris, rodėsi, krapštė raudoną sieną, norėdamas pamatyti kas tūno už jos, ir, matyt neapsikentęs mano įkyraus įsistebeilijimo, prabilo:
- Gyvenam devintam aukšte. Gana aukštai, tiesa? – Ramiai paklausė šis. Man beliko linktelėti. – Kai man ima svaigti galva, kai ima vimdyti, o gerklę raižo šleikštulys, išbėgu į balkoną ir bandau persisverti per turėklą.
    Stojo užsitęsusi tyla, kurią nutraukė trumpas ir gilus kvėptelėjimas:
- Beviltiškai bandau persisverti per turėklą ir žnegtelti ant šaligatvio. Bet tik stipriau imu žiopčioti, kol galop sukniumbu balkone ir prieš prarasdamas sąmone regiu aitrų žalios spalvos turinį, užliejantį man akis.
    Vėl stojo tyla. Neslėpsiu, buvau kiek sutrikusi ir visaip bandžiau neužbaigti šio pokalbio lėkštu galvos linktelėjimu ar viena tų tėviškų frazių, kurių, manau, berniūkštis buvo prisiklausęs į valias.
- O kas tave vimdo? Nuo ko toks keistas svaigulys? – Paklausiau, kiek pasigailėda dėl tokio tiesmukiškumo.
    Berniūkštis tik kiek dirbtinai šyptelėjo.
- Tai ir bandau, išsiaiškinti, kale. – Išrėžė jis ir toliau žvilgsniu krapštė sieną, tarsi bandydamas atsakyti kas slypi už jos.
    Pagarbiai pasitraukiau, atiduodama ramybę. Ėmiau laikyti tai savotiška jo malda.

    Krentu iš lovos ir rėkdamas imu save talžyti. Šauksmo pažadinti namiškiai supuola į mano raudoną kambarį ir nuo gailesčio išsiplėtusiais vyzdžiais stebi, kaip žalodamas save rimstu - rimstu - šypsausi. Pirmas pripuola tėvas: apkabina mane, savo sūnų, ir spaudžia. Jaučiu šlykščius gaurus ant jo krūtinės, skrodžiančius man akis. Imu inkšti ir maldauti, kad paleistų, bet šis ir toliau spaudžia prie savęs, švelniai bučiuodamas mano suprakaitavusius plaukus. Staiga, lyg pavargęs, atleidžia ir teatrališkai stumdamas nuo savęs tėškia mane į tamsų kambario kampą. Dievaži, galėčiau lažintis iš savo išbadytų akių, jog mačiau jo krūtinėje raudonas plytas.
    Šaukdamas puolu iš lovos ir prispaudžiu skruostą prie kambario sienos. Vėsuma užlieja veidą; karščio banga kyla nuo drėgnos pagalvės. Girdžiu tik rimstantį savo alsavimą ir šnabždesius už sienos. Rodos, tai klasės draugai šaiposi iš manęs. Šnabždesys pamažu virsta į skardų juoką, kuris, prasiskverbęs pro sieną, ima talžyti mane. Kumštis į pilvą, niuksas į paširdžius, kumštis į paakį, smūgis į nosį ir pasipylęs kraujais krentu iš lovos. Teatrališkai, kad visiems užgniaužtų kvapą. Nebematau nieko, išskyrus tirštai žalią, plūstančią į akis. Nebegirdžiu nieko, išskyrus tolstantį draugų juoką.
    Staugdamas pašoku ir atsistoju ant lovos... dar vienas gilus košmaras. Rimstu. Kambaryje plaukia lengvas skersvėjis banguodamas žalias užuolaidas, apšviestas ryškios pilnaties, kurią palengva paslepia naktiniai debesys. Stoviu lovoje nuogas ir girdžiu moteriškas dejones. Iš pradžių lyg ir už sienos, bet įsiklausau: sklinda iš po lovos. Staiga, vienas po kito ima lįsti bordo spalvos moterų kūnai ir sukti aplink mane ratus. Bordo moterys kabinasi viena kitai į rankas ir ima šokti bordo šokį. Lengvai ir teatrališkai mojuodamos susikibusiomis rankomis, jos plazda aplink ir jaučiu iš jų sklindančią erotišką šilumą. Rodos, esu laimingiausias jaunuolis, apsuptas dešimčių, ne – šimtų, ne – tūkstančių bordo moterų, kurios visos mano, ir visos pasiruošusios mane maloninti burnomis. Kūną nukrečia drebulys. Vienas, dar vienas, dar kitas ir kaskart vis vėsesnis. Net nepajuntu kaip nuo šalčio imu kalenti dantimis, o bordo moterys ir toliau suka ratus. Imu kalbėti, kalbinti, maldauti ir šaukti ant jų, prašydamas liautis, nes kiekvienas jų ratas mane siunčia į dar gilesnį šiurpulį. Neiškentęs ignoravimo šeriu kumščiu per jų gležnas, susikabinusias rankas, bet tik tirpstantis skausmas perskrodžia kūną. Nepastebėjau kada nuo pilnaties pasitraukė debesys, tačiau išvydęs sukriošusias, išpurtusias, dar gyvas, bet jau pūvančias raganas, ėmiau brautis iš šio rato, tačiau sustingusios rankos, it prieš tai panardintos į kokybiškai užburtą glaistą, buvo neįveikiama siena. Šaukiau šitame apvaliame kambaryje tol, kol netekęs visų skysčių kritau ant grindų.
    Pramerkiu nepasitikėjimu pripildytas akis: pro tirštai žalias užuolaidas prasiskverbę rytiniai spinduliai žalsvai nudažo ir mano veidą. Atsidustu. Gumulas, pasiekęs viršūnę, vėl rieda gerkle žemyn, į pakalnę, į vidurius.
- Rodos, man vėl svaigsta galva. Vemsiu. – neramiai sumurma berniūkštis. – Lipk,  iš mano lovos, kale.
    Tačiau siena jam nepaklūsta.
2006-12-28 19:33
Vai
Vai

***



1 --- 3 --- 6 --- 9 10 11 12 13 --- 15 --- 18 --- 21 --- 24 25
[iš viso: 250]
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą