paralyžiuotas milicininkas
tvarko sostinės eismą
praleidžia liaudies gynėjus nuo liaudies
invalidus, eksgirtuoklius, funkcionierius iš      Sąjungų
rašytojus su kardais ir neblizgintais batais
rūškanus dvasios ubagus
pavargusią po pamainos prostitutę
ir aksominiais švarkais ėriukus



visą dieną dega žalia
visą naktį dega žalia
dega ir dega žalia
paralyžiuoto milicininko
klyno saga
saga
sa sa sa ..........

Kartą mano bičiulis užėjo sušilti.
Buvo spalio naktis – negarsi ir drungna.
Jis atsinešė butelį, knygą ir viltį,
Kad nakties dargana – kaip viltis – laikina.

Jis man priminė Fiodorą, Džeimsą ir Francą.
Jis man priminė priedainį karo dainos.
Mes pripylėm taures. Ir nusprendėme – garsiai
Neminėti anos – prarastosios – dienos.

Dar turėjome vieną vienintelę progą
Patikėti senu, nedėkingu mitu,
Kad vien gera išlieka. Išlieka ir bloga,
O žmogaus gomury pasidaro kartu.

Jis nupylė kelis lašelius anai dvasiai.
Juos nupyliau ir aš. Atsiduso kažkas.
Ir nugirdom – taip tyliai per akmenis basas –
Mes išgirdom – praėjo. Praėjo, – bet kas?

Laikas, vėjas, poezija, duona?
Ar įspėta visų atkakli nežinia?
Buvo darganas spalis. Kilo saulės aguona.
Ten praėjo vaiduoklis – žuvus mūsų diena.

už lango sankasos žemių ir didžiulės duobės. ir viskas rodos taip pat kaip ir tą 1941 metų vasarą

"-gyvenimas, seneli dabar kas dien vis gerėja ir gerėja, ne kaip tamsiais tavo buržuaziniais laikais"