Jeigu žmonės konfliktuoja, įžeidinėja, atakuoja, ginčijasi, nesutaria, nesusikalba, tai kokia jų bendravimo prasmė?

2014-03-05

Kaip nors pasikartoti kūryboje yra visai neblogai. Bet tik vieną kartą.

Aš tapau rašyku vasario 15-ąją. Tą dieną du garsūs žmonės švenčia savo gimtadienius. Nežinau, ar būsiu prie interneto vasario 15-ąją, o ir apskritai retokai lankausi rašyke, tad nutariau šį įrašą įkelti šiandien. Juk apie kultūros ir meno žmones galima rašyti visada, bet kada, ne tik per jų jubiliejus ar sukaktis.

Iš bendraamžių poetų ir draugų, kadaise vadintų trimis muškietininkais, – Justino Marcinkevičiaus (1930–2011), Alfonso Maldonio (1929–2007) ir Algimanto Baltakio (g. 1930) – trijulės į dešimtą dešimtį įžengė ir yra ilgaamžis trečiasis (pagal medicininę klasifikaciją, žmogus nuo 90 metų amžiaus jau vadinamas ilgaamžiu). Vasario 15 d. poetui Algimantui Baltakiui sukaks 92-eji. Tą dieną norėsiu pagarbiai pasakyti jam ačiū ir ilgiausių metų. Beje, Baltakis vadinamas lyriku iki kaulų smegenų.

Taipogi vasarop 15 d. Natalijai Gusevai, 1984-aisiais suvaidinusiai Alisą Silizniovą nepaprastai nuostabiame 5 serijų rusų filme „Viešnia iš ateities“ ir tapusiai kone visų Sovietų Sąjungos berniukų troškimų, svajonių ir simpatijos objektu, sukaks 50 metų. Įsivaizduojate, Alisai gana greitai bus jau 50! Kaip jinai užaugo ir subrendo!
„Viešnia iš ateities“ – įdomiausias, geriausias, gražiausias filmas vaikams, paaugliams ir jaunimui, kokį kada nors esu regėjęs. Jį pirmą kartą per TV pamačiau būdamas 7, beveik 8 metų. Taigi tai – mano vaikystės filmas.
Po „Viešnios iš ateities“ pasirodymo Natašą Gusevą užgriuvo milžiniška sėkmė ir šlovė, ji gavo keliasdešimt tūkstančių gerbėjų – Sovietų Sąjungos vaikų – laiškų. Mergaitė jų visų tiesiog fiziškai negalėjo perskaityti. Ji tapo, manau, populiariausiu ir geidžiamiausiu XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos žmogumi, bent jau vaikų ir jaunimo tarpe. Buvo sakoma, kad berniukai (tarp jų ir aš) įsimylėdavo Alisą, o mergaitės norėdavo būti tokios kaip Alisa.
Straipsnyje, 2016-09-06 publikuotame portale delfi.lt, perskaičiau: „Filmo premjera sutapo su pavasario atostogomis. „Perestroikos vaikai“ iš gatvių dingo visai savaitei. Mokytojai labai nustebo, kai prieš atostogas ilgakasėmis buvusios mergaitės grįžo vienodomis šukuosenomis – trumpai kirptos su lygiais kirpčiukais. Kirpimas vadinosi „kaip Alisos“ ir buvo populiarus dar penkerius metus. [...]
Aktorę Alisos Selezniovos vaidmeniui rado vienoje Maskvos mokyklų. Ja tapo mergaitė didžiulėmis pilkomis akimis vardu Nataša Guseva. Filmas nulėmė Natašos likimą, ir ne vien dėl to, kad atnešė jai visasąjunginę šlovę. Jos kaip moters likimą taip pat nulėmė ši kultinė juosta.
Tarp tūkstančio vaikinų, įsimylėjusių simpatišką didžiaakę mergaitę, sėkmė nusišypsojo pačiam atkakliausiam. O viskas buvo taip. Netrukus po „Viešnios iš ateities“ P. Arsionovas [režisierius] ėmėsi dirbti prie jo tęsinio „Purpurinis balionas“ („Lilovyj šar“). Pagrindiniam vaidmeniui vėl buvo pakviesta N. Guseva. Filmavimai dažnai vyko Minske, kur mergaitė važinėdavo su močiute. Kartą, kai močiutė vos pusvalandžiui paliko Natašą viešbučio numeryje, kažkas pabeldė į duris. Kambarinė pasakė: „Čia televizorius“. Mergaitė atidarė ir pamatė didelę kartoninę dėžę nuo spalvoto televizoriaus. Dėžė buvo su siurprizu: joje slėpėsi Natašos gerbėjas, prisistatęs Denisu Muraškevičiumi. Taip paaugliai susipažino. Pasak Natašos mamos, tai buvo tuo pat metu gražus ir sudėtingas romanas. Denisas mokėjo stebinti ir nestandartiškai asistuoti mylimajai. Sužinojęs, kad Nataša rimtai susidomėjo biologija, jaunuolis padovanojo jai gyvą viščiuką. Praėjus penkeriems metams nuo pažinties jaunuoliai susituokė, Nataša pakeitė pavardę. Jiems gimė dukra Alesia, kuri jau atšventė savo pilnametystę. [...] 2001 metais pora išsiskyrė ir iki šiol daugiau žinių apie aktorės santykius taip ir nepasirodė“.
Po šio kultinio filmo Nataša Guseva nusifilmavo dar trijuose filmuose (1986, 1987 ir 1988 metais), tačiau jie nepasiekė „Viešnios iš ateities“ sėkmės bei šlovės.
„Viešnia iš ateities“, visų pirma, – tai pasakojimas apie gėrį ir blogį, apie pirmojo pergalę prieš antrąjį. Gėrį įkūnija Alisa, taipogi ir kiti (labiausiai vaikai), o blogį – kosminiai piratai, kurie man (tikriausiai ir daugeliui) atrodo labai baisūs. Pamenu, jie man labai baisūs (gal net dar baisesni) atrodė, kai žiūrėdavau šį filmą vaikystėj, jų baisumas buvo tarsi iš košmarų. Žiūrėdamas „Viešnią iš ateities“ dabar, pvz., 3-ioje ir 4-oje serijose, kai kuriuose epizoduose matau šių piratų žmogiškumą, jie kartais neatrodo tokie baisūs, o atrodo net kaip kokie pasakų ar vaikiškų istorijų personažai, blogi, bet gal net juokingi.
Taip pat šis filmas yra pasakojimas apie fantastišką mergaitę, laiko mašinos pagalba atkeliavusią iš ateities (o tiksliau – iš 2084 metų), kuri yra tobula, tuo tarsi parodant, kad po 100 metų visi vaikai ir galbūt suaugę žmonės bus tokie, tai tarsi svaiginanti, kerinti vizija. Filme esama nemažai fantastikos elementų. Kaip ir nuotykių, intrigos, humoro. „Viešnia iš ateities“ ir jame vaizduojami įvykiai bei nuotykiai turi guodžiamąjį, smaginantį ir net gydomąjį poveikį.
Taigi Alisa Silizniova – mano pirmoji meilė „iš televizoriaus ekrano“ (ji juk visiems atrodė graži). Kas antroji? Turbūt Izaura (ją suvaidino aktorė Lucelija Santos), XIX amžių vaizduojančio garsaus brazilų serialo „Vergė Izaura“ pagrindinė veikėja (šį serialą pirmą kartą per TV pamačiau, berods, 1989-aisiais). Tai labai dramatiškas, jausmų kupinas filmas. Izaura taip pat mane sužavėjo – ji irgi graži, gundančiai atrodanti, nuostabi, romantiška, ypatinga, gerumą atstovaujanti baltaodė vergė. Prisipažinsiu, jausdavau kažin kokį sielos virptelėjimą, kai į Izauros kambarį įžengdavo šeimininkas, vergvaldys Leonsijus. Nenuostabu, kad jis, nors ir blogas, buvo ją įsimylėjęs.
2019-07-03 internete publikuotame straipsnyje „Niekam nežinomi faktai apie filmą „Viešnia iš ateities“ rašoma (tai šiek tiek papildė mano turimas žinias, kurias šiame įraše jau pasakiau): „Mergaitė Nataša Guseva, vaidinusi Alisą, akimirksniu tapo simboliu, lyderio objektu… kurį garbino milijonai sovietų berniukų. Laiškai jai būdavo gaunami maišais, dažnai nenurodant tikslaus adreso, tiesiog „Maskva, viešnia iš ateities“, tačiau net tokie pasiekdavo adresatą.
Nataša pasirodė keliuose kituose filmuose, tačiau nemanė, kad aktorystė yra jos pašaukimas ir galiausiai studijavo biochemiją. Be to, tokia šlovė ją gąsdino, ji norėjo pasislėpti ir nebūti tokia vieša“.
Vaikai, XX amžiaus 9 dešimtmečio antroje pusėje žiūrėję ir dievinę „Viešnią iš ateities“ bei Alisą, jau seniai užaugo. Bet sentimentai liko. Kartą (gal prieš kelis metus) svetainėje youtube.com užmečiau akį į rusų TV laidos, skirtos šiam filmui, vaizdo įrašą. Jos vedėjas nostalgiškus tų laikų „Viešnios iš ateities“ ir Alisos gerbėjus (prieš kelis metus jiems buvo maždaug 30–40 metų) pavadino retromanais (sakyčiau, taiklus apibūdinimas). Juk kaip malonu prisiminti vaikystę ir kokius nors nuostabius praeities dalykus. Aš irgi esu toks retromanas. 2009-02-13 asmeniniame dienoraštyje rašiau: „Arba, pvz., trečios serijos pradžioje, kai skambant nuostabiai muzikai (berods, tai fleita) rodoma Maskvos gatvė su mašinomis bei praeiviais, tarsi matau ir jaučiu tuos laikus. Praeivių apranga, jos stilius… Matau, kokios tais laikais buvo mados, kurios iki šių dienų pasikeitė ne kartą. Žodžiu, su ilgesiu ir nostalgija žvelgiu į tuos praeivius. Ir tai yra mano slėpinys“. Vis dėlto kaip per 38 metus viskas pasikeitė: dabar ir mašinos kitokios, negu tame epizode, ir mados, ir netgi šviesoforai, ko gero, kitokie…
Kame slypi „Viešnios iš ateities“ įspūdingos sėkmės ir populiarumo paslaptis? Matosi, jog tai sąlygoja pasirinkta vaikams, paaugliams ir jaunimui labai patraukli, intriguojanti, masinanti tema bei idėja, scenarijaus autorių, o ypač režisieriaus Pavelo Arsenovo ir visų filme vaidinusių vaikų bei suaugusių aktorių genialumas. Būtų galima parašyti didelės apimties esė, išsamiai, detaliai tyrinėjant, analizuojant, aprašant ne tik siužetą, bet ir kiekvienos filmo scenos režisūrinius sprendimus bei aktorių vaidybą (su citatomis), aprašant kiekvieno personažo savybes, charakteristiką, ypatumus ir tai, kaip jis įsilieja į bendrą veiksmą bei ką įneša į filmą, kuo jį praturtina, taip pat išsakant kiekvienos scenos sukeltus jausmus, emocijas, įspūdžius, mintis. Žinoma, tokios esė tikslas būtų parodyti „Viešnios iš ateities“ meninę vertę ir aprašyti visų filmo kūrėjų genialumą. Visi jie (aišku, taip pat ir vaikai) ten vaidina puikiai – natūraliai, persikūnydami, nuoširdžiai, įtikinamai, iš pačių sielos gelmių, kartais žiūrint šį filmą atrodo, jog regi tikrą, ne išgalvotą, ne suvaidintą istoriją. 2009-02-12 asmeniniame dienoraštyje aš šia tema parašiau: „Manau, kažin ar atsiras daugiau tokių filmų, kuriuose vaikai vaidintų taip gerai“.
Alisa – patraukli, ypatinga, tiesiog tobula mergaitė, tad man daugybę metų giliai sąmonėje kirbėjo mintis, jog filme galėjo būti ne tik estetinių, bet ir kokių nors vaikiškai erotinių elementų. Ir štai – kaip atsaką į šią savo mintį – straipsnyje „Niekam nežinomi faktai apie filmą „Viešnia iš ateities“ perskaičiau (tai buvo man visiškai nežinomas faktas): „Beje, filmas turėjo turėti labai, labai, labai neįtikėtinai svarbią sceną, kurioje Alisa maudosi burbuliukų vonioje. Tokia scena mergaitei buvo bauginanti ir ji su dideliu palengvėjimu atsiduso, kai sužinojo, kad filmas bus apkarpytas, o scenos su vonia nebus“. O, jei tik ši scena būtų įtraukta į filmą! Koks dangiškai gurmaniškas tai būtų desertas ją įsimylėjusiems berniukams, dabartiniams retromanams! Alisa, besimaudanti burbuliukų vonioje… Gaila, žiūrovai retromanai to niekada nepamatys. Taigi galėjo būti tik viena tokia scena. O šiaip šis filmas labai tyras.
Pagalvojau: „Viešnios iš ateities“ atžvilgiu esu gimęs pačiu tinkamiausiu laiku. Kai šį filmą kūrė, buvau 6-erių. Jeigu 1984-aisiais būčiau 14-os arba 12-os (kaip Alisa), 1986 m. pirmąkart jį žiūrėdamas būčiau paauglys, jau ne vaikas, o tokį slėpiningą ir nuostabų filmą geriau pirmąkart pamatyt vaikui. Alisa fime jauna, bet aš dar jaunesnis. Arba, pvz., 1984-aisiais gimę Lietuvos vaikai; jie pirmą kartą „Viešnią iš ateities“ išvydo būdami dvejų. Tokiame amžiuje dar beveik nieko negalima suprasti. Šio filmo atžvilgiu nenorėčiau būti gimęs nei 1972, nei 1974, nei 1982, nei 1984 metais, o tik 1978-aisiais. 6–7 metų amžius yra labai jaunas, bet jau galima kai ką (gal ir gana daug) suprasti. Išties, pagal poeto Algimanto Baltakio eilėraščio eilutes iš rinkinio „Akimirkos“ (1970), galiu tarti: „Gimiau nei per anksti, / Nei per vėlai. / Gimiau pačiu laiku“.
Ir šio teksto pabaigai norisi pasakyti: nors Natalijos Gusevos aktorinė karjera baigėsi dar vėlyvojoje pauglystėje, ji savo laiku įsiamžino kino šedevre, kurio grožis, romantika, džiaugsmas, smagumas, svajingumas, malonus svaigulys, nuostabumas, tobulumas, stebuklingumas, etinės vertybės, gėrio pergalė prieš blogį, kvapą gniaužiančių nuotykių ir bėgiojimo jaudulys bei žavesys išliks visiems laikams ir niekad neišblės.

Mano manymu, rašytojas geriau ir tiksliau atsispindi ne savo kūriniuose, o dienoraštyje, nes dienoraštyje rašoma atviriau ir jame esama daugiau refleksijos bei asmeniškumų negu kūriniuose.

Štai, Viešpatie, esu jau 10 metų už Tave vyresnis.

Japonų maniera

*
Mano gyvenimo svajos išblėso,
O jūs tokie pat,
Balų vilkdalgiai.

*
Ilgai guliu
Šaltoje vasaroj,
Žiūrėdamas į dangų.

*
Viršum žalių pievų
Seniausioj šviesoj
Sklando šikšnosparniai.

*
Metai praėjo,
O aš tebestoviu
Su keleivio drabužiais.

*
Ir su elgetos rūbais
Atrodai gražiai
Tokioje mėnesienoj.

*
Ak, aptiltum, svirpleli,
Jaunos žvaigždės
Ima graudintis.

*
Einu ir einu
Baltomis mėnesienom,
O jos nuolat tolsta.

*
Temsta.
Gėlės aplink.
Vilkdalgiai... Azalijos.

*
Sunkiai siūbuoja
Glicinijų kekės.
Nejau pradės lyti?

*
Naktiniai žaibai.
Ir kaip negalvosi,
Koksai trumpas gyvenimas.

*
Nulenkime galvas,
Bičiuli,
Lakštingalos ima giedoti.

*
Amą prarandu,
Regėdamas
Žydintį slėnį.

*
Sėdėjom ilgai
Po vyšniom
Mėnulio šviesoj.

*
Piktoji gegute,
Savuoju ku kū
Nutraukei mintis apie dangų.

1974

Auk su auksu.
Šis žodžių žaismas turi loginės prasmės. Jame „auk“ reikštų: dvasiškai vystykis, švieskis, tobulėk, pvz., skaitydamas geras knygas, kurios ir būtų tas auksas.

Albertas Einšteinas teigė: „Sunkumuose visuomet slypi galimybės“. Tai – tikra tiesa. Tačiau būtų galima pasakyti ir taip: galimybėse visuomet slypi kokie nors didesni ar mažesni sunkumai.

Kas yra GALVOSŪKIAI? GALVOS ŪKIAI.