Gal rūkui iškvėpiau vakarykštę dieną

atsiųsk man šilumą su snaigėmis, jose netirpstant...

Klausiau širdies dūžių, žvelgdama į Jo akių gelmę. Gyvenimo prasmė taip greit prabėgo pro šalį, jog nespėjau įsižiūrėti... Gal kitąkart būsiu akylesnė

Ruduo užėjo vidun ir, kaip nekeistą, neerzino. Net lapai atrodė gražesni nei bet kada. Pamilau gyvenimą tokį, koks yra?

Akys žvelgia pro subraižytą stiklą ir nieko nemato- surūgę žmonės, mašinos, niūrus dangus, nieko daugiau. Nieko gilaus ir širdžiai dainuojančio.

Gintarinėj alėjoj kvepia stebuklais

Pasakos pasislėpė kažkur saulės skvernuose

Pasek man pasaką, pasiekiančią padanges...