Gal rūkui iškvėpiau vakarykštę dieną
atsiųsk man šilumą su snaigėmis, jose netirpstant...
Klausiau širdies dūžių, žvelgdama į Jo akių gelmę. Gyvenimo prasmė taip greit prabėgo pro šalį, jog nespėjau įsižiūrėti... Gal kitąkart būsiu akylesnė
Ruduo užėjo vidun ir, kaip nekeistą, neerzino. Net lapai atrodė gražesni nei bet kada. Pamilau gyvenimą tokį, koks yra?
Akys žvelgia pro subraižytą stiklą ir nieko nemato- surūgę žmonės, mašinos, niūrus dangus, nieko daugiau. Nieko gilaus ir širdžiai dainuojančio.
Gintarinėj alėjoj kvepia stebuklais
Pasakos pasislėpė kažkur saulės skvernuose
Pasek man pasaką, pasiekiančią padanges...