Laisvė -  tai kalė, kurią dera dulkinti ant čiužinio, kimšto lavonais.

  Iš kažkokio prancūzų traktato

Kodėl mirtingieji turi nuolat įrodinėti dievams, kad yra verti gyventi?

Nėra nei gėrio, nei blogio; tik jėga ir išmintis tinkamai ja naudotis.

  Jack L. Chalker  "Devyniasdešimt trilijonų faustų"

Mes visą laiką bandom, iš visų jėgų stengiamės rast žodžių, kurie išreikštų mūsų meilę. Tokį jos kiekį ir tokią kokybę, kad būtumėm tikri, jog dar nė vienas žmogus niekada to nėra patyręs nuo pat žmogaus sukūrimo. Na, gal Katerina ir Hitklifas, gal dar Romeo ir Džuljeta, gal Tristanas ir Izolda, gal Hera ir Leandras, bet tai tik išgalvoti vaikėjai. Mes pažinojom vienas kitą amžinai, nuo pat pradėjimo akimirkos. Mes prisimenam, kaip kartu žaidėm kūdikių manieže, kaip mūsų keliai susikryžiavo. Prisimenam, kaip susitikom pries Didžiąją Šventyklą dar prieš Kristaus atėjimą, kaip sveikinomės prie forumo, prie Partenono, prasilenkiančiuos laivuos, kai Kristupas Kolumbas plaukė į Ameriką. Mes kartu patyrėm pogromą, kartu mirėm Dachau, mus kartu nukryžiavo Kuklusklanas. Išgyvenom vėžį, poliomielitą, pripratimą prie morfijaus. Mes turėjom vaikų, kartu augom vaikai, kartu buvom įsčiose. Mūsų istorija tokia gili, plati ir ilga, mes vienas kitą pažįstam milijoną metų. Ir vis tik nežinom kaip išreikšti savo meilę, visą savo jausmą.

(E. Wurtzel. Prozaco karta.)

Matyti tik savo apgailėtiną padėtį, gal tai ir yra blogiausia, kas gali nutikti mąstančiam individui? Tai žingsnis...Kur? Atgal? O iš kur mes galim žinoti einam į priekį, ar atgal, o gal stovime vietoje? Ką suvokia mūsų sąmonė? Mes matome save ir mums atrodo, kad mes nesikeičiame. Atrodo, kad esame tokie patys kaip prieš dieną, savaitę, mėnesį ar metus. Bet tai netiesa, mes keičiames, jei ne iš esmės, tai bent kokia mažyte smulkmena, o kai po daugybės metų mes suvokiame, kad pasikeitėme, imame liūdėti buvusio savojo Aš. Mums atrodo, kad jis buvo jaunesnis, drąsesnis, protingesnis, sumanesnis...ar kitoks –esnis...Mums darosi keista, kad visgi mes pasikeitėme. Ir vos tai suvokiame iš kart bandome susigrąžinti save...iš praeities. Negalime susitaikyti su savimi. Todėl atsiranda vidinis dialogas tarp dabar ir vakar. Mes bandome prisivilioti vakarykščią dieną žadėdami viską, kad tik dar kartą patirti tai ką patyrėme. Bet tai neįmanoma: į tą pačią upę du kartus neįbrisi.
Tas visą griaunantis laikas didžiausias mūsų priešas neleidžia mums būti laimingiems iki galo. Mums vis pritrūksta dienos, valandos ar minutės, kartais tik akimirkos, kad būtume laimingi.

Ar gali vienas žmogus mirti už kitą, vien tam, kad tasai suprastų, jog gyventi verta? Kodėl mirtis taip baugina? Ne, ne sava...Artimo mirtis. Iš kur tas skausmas? Tiesos ieškojimas taip pat kelia skausmą, tačiau jos kažkas nepaliaujamai ieško...
Ką daryti kai pavargsti ne tik ieškoti, bet ir gyventi? O aplink tave visi sako: Gyventi reikia...Tu privalai gyventi...Norisi surikti  taip, kad visi išgirstų: Aš gyvas!!! Bet viskas beprasmiška...Balsas užlūžta anksčiau nei išsiveržia garsas. Išlieka tik trumpas monologas, nes pokalbis su pačiu savimi kitaip ir negali vadintis. O kas belieka? Jei pats savęs nesupranti, vargu ar kas kitas atėjęs tau pasakys: Žmogau tavyje yra taip ir taip...Begalybės į delną nepaimsi...Apčiuopiamas yra tik skausmas – ne fizinis...Fizinį skausmą pakelti vienas juokas, Tačiau išlupti iš savęs tą vidinį nerimą, kuris tūno kažkur giliai užsikasęs ir tykoja tavo klaidos, kad galėtų išlysti į patį paviršių ir tarti tau: Labas, čia aš – tavo nepasitenkinimas...Dabar aš valdysiu tavo gyvenima, tu man paklusi ir daugiau manęs nenugrūsi į tamsiausią savo esybės užkaborį...
Tai ką gi daryti? Viską aplink matai tik pilkos spalvos, o pilkiausias esi pats...Jauti kaip viskas, ką kuri, ko nekuri neturi prasmės. O gal turi, bet esi pernelyg pavargęs ar nusivylęs, kad galėtum tą prasmę įžvelgti. Tad ir atsiranda tuščias ėjimas per sugriautą laiko pavilijoną...Paroda jau seniai pasibaigusi – tau beliko žiūrėti į sugriautas sienas ir spėlioti, kur praeitis, dabartis ir ateitis...Ir vėl iškyla tas pats klausimas: ar verta atskirti praeitį nuo dabarties, o dabartį nuo ateities? Ar tai ne tas pats laikas? Ar tai ne ta pati tėkmė? Juk sako negalima į tą pačią upę įbristi du kartus. Bet ar tikrai?..

Kiekviename metų laike yra lašelis kito metų laiko: vasaroj – rudens, žiemoj – pavasario...Nes niekas iš nieko neatsiranda ir niekur nedingsta...Nieko daugiau, paprasčiausia fizika...
Iš kur atsiranda liūdesys?..
Stebi dangų, žvaigždes, medžius, žmones, amžinai skubančius...Ir darosi liūdna, nes suvoki, savo paties menkumą, laikinumą...Norisi atsigulti po medžiu ir išnykti kartu su vasaros žole...Ir net išnykus neišnyks liūdesys...Nes liks suvokimas, kad po tavęs niekas nesikeičia.
Kada nerimas virsta pykčiu?..Kai suvoki, jog nerimauta be pagrindo.
Kažkur nugirdau žodžius: geriau būt sudžiūvusiam, negu aklam.Bandžiau suprasti, kas tai pasakė: sudžiuvęs medis, negalintis matyti, ar matantis žmogus, negalintis sudžiūti?..
Prieš akis tuščia erdvė, kurios neaprėpia žvilgsnis. Nėra kelio pirmyn. Kelią atgal užtvėrusi praeitis. Tirpsti dabartyje, tarsi varveklis pavasary. Kažko lauki. Ko? Kol kas nors ateis ir erdvę užpildys...Ar tada pajudėsi pirmyn?