Ten, kur vėjai vaikštinėja

„Nepriklausomybės“  20-čiui

Už tuos laukus, kur nužydėjo linas,
Už šienapjūtės nuospaudas delne,
Už tas dienas mokyklų skruzdelynuos,
Talpinusias visus žinių suole.

Už tą neramią virš galvų padangę,
Už paukščio klyksmą virš audros versmės,
Už javo lauką, kur tik usnys rangos,–
Pritilęs atgarsis tautos giesmės.

Už tad, kad tapom nekrikštais – senjorais
Ir kad ištiko vargetų dalia.
Kad, atgimė vėl ponai, monsinjorai,
Ir, kad šalis, tai reiškia jiems – šalia.

Nauji keliai ir net laukų keleliai,
Vingiuojantys po netiesos skraiste...
Savos padangės apsigint negalim,
Už tad kariaujam Afganistane.

Už tuos laukus, kur vėjai vaikštinėja,
Ir pučia smiltį vis į kalnelius...
Kad vėl žydėtų kraštas ištuštėjęs,
Surasti turime naujus kelius.

Už tad pakelkim taures žalio vyno,
Kaip kad studentais būdami kadais.
Už tad, kad kraštas anuomet nenyko,
Kad buvome laisvi didžiais darbais...