...nurengiau ją višų, paguldžiau po obela (nu aišku prieš tai patiešęš kūn tai:DD) i žiūrėjau kaip jąjan višų apkrinta baltaiš žedlapiaiš..ilgai teip žiūrėjau..(nu tipo tapo net vakarš atėja:D) i šviete ana šau per višu nakty po ta obela kaip kokys balts ežerėlis, a po tam musiau šnūštelėjau biški (kas po velnias gal tiek išsėdėt be kūrtkos prie kaip pagalius gulinčias bobas:D), o paskum pasidažė dangus raudonai taip (šūds, iš pradžių pamaniau, kad Martinkaus daržine deg, bet ne bl..:DDD), užbūrė mana akius ta spalva, pergandina kaip tai šiurpulingai iki pat širdies gelmių, o potam ir į pažemius.., į pažemius taip nuvėja..teip nuvėja, kad konėčnai iš kartaus aš jąjan prisiminiau, mečiau žvilgsnių žemyn pasirengęs visas, bet..tik raudona saulės dėme te bebuva likus i berundantys obels žiedai..ir klyktelėjau aš tadu kaip kokys paukštys, i pravirkau baišiaušiai paskum paliečiau tūn vietų..da biškia šiltų..i radau kokį tai mažų..mažų mažučių vaikelių kaip nykštelių.Nu i parsinešiau aš jąjin namolio (daba jau visai normaliai didelis yr užaugęs i šaibom biškia ein svolačius:DD), a nešdams tai verkiau jąjan prisiminys, tai stabtelėdams vis galvodavau, minties kaip žaiba pertrenkts -ti a buva tas sėxas tarp mūsų, ane?.. Ti išeitų kad buva..tik aš nieka nebepamenu, tik jąjan pamenu visa baltų po ton obelin gulinčių (i da man ibištvairoges in plaukus kaip privare tų žiedlapiūgų, taip lig šiolei nebeišplaunu...
Genn (kalba netaisyta)