spontaniškai

pabandysiu išrašyt savo jauseną, kai visai negalvoju, nesiruošiu, dar ir šią sekundės dalį nežinau nieko apie ką ir kodėl, matyt asociatyviai tat, aš. pakabinu savo klausimą lyg lėlę. nežinau kodėl lyja kai turėtų stingti ledas, bet ne sąmonėje, o tik mažai apčiuopiamoje kaktos dalyje, kur nutūpia kandys ir kurią stebi balandžiai nuo ne mano palangės, o kai tu taip nusisukęs ir aš pradedu abejoti savimi, ar verta man laukti. nežinau ko. nežinau ar tai skrebutis vaizduotės palipdytas ar papiltas pieno lašas pratąšantis kiaurai smilkinių. kodėl kaista ausis ir kodėl tu  bijai vorų kurie vakare sutikti tereiškia nieko tokio kas galėtų bauginti. mažas mažas rutulys ant kurio sėdim yra žemė. plastmasinė ir nepriduota į konteinerį, nes dar kažkas tikisi perdirbti į naudmeną. o gal laikmeną.