Šiaudas skęstančiam

Vis dar noriu laikytis įsikibusi. O kaip gali laikytis už to, ko neturi? Ko neturi jau seniai, bet vis laikai,tempi link savęs - tuščiai. Nesvarbu, kiek praslenka laiko. Viskas taip pat. Medžiai, saulė, debesys, žolė. Nupjauta žolė vėl atželia ir auga kaip anksčiau. Saulė užgošta debesų galiausiai vistiek išlenda ir dalina savo šilumą. Kodėl tuomet taip sunku žmogui priversti sudraskytą širdį vėl plakti? Juk mes atėjome iš gamtos, turime vienytis, jungtis su ja, būti dalimi pilnatvės. Elgdamiesi priešingai iškrentame iš pilnatvės. Va kada ateina tuštuma. Ir štai, ji VĖL aplankė mane. Norėdama atsikratyti ieškojau prieglobsčio gamtoje, žiūrėjau į medžius, paukščius, kvėpavau lietumi. Trumpam tai gydo.. Jei tik galėčiau amžiams pasilikti toje vietoje.. Nereiktų grįžti čia, kur viskas primena tai. Ten, kur sunku kvėpuoti, kur norisi klykti, purtyti galvą, kaip mažam įnoringam vaikui ir nieko nematyti. Ką reikštų užsimerkti ir matyti tik juodumą, o ne tą veidą, nuo kurio kerta kojas ir važiuoja stogas, smegenys iškeliauja atostogų, o širdis ima plakti taip, tarsi manęs staiga pasidarytų daugiau.
reikia, reikia paleisti viską, užmiršti, tarsi nė nebuvo, bet žinau - to niekada nebus. Reikia rašyti gyvenimui naują scenarijų, pradėti nuo pirmo balto lapo, o praeitį - užmiršti ir lapus suplėšyti...