Sekmadienio vakaro pamąstymai su ašaromis akyse

Būti angelu... Tai sunkiausia pareiga iš visų... Aukoti laiką, pastangas, pagaliau, aukoti save tam, kad padėtum kitiems. O kaip atlygio už tai pakanka tylaus 'ačiū' ar kuklios šypsenos ir nieko daugiau. Nieko daugiau ir tu esi laimingas. Laimingas tol kol nepradedi galvoti apie save. Štai tada prasideda galvos skausmai ir ašaros. Nemoku rūpintis savimi, nemoku kažką daryti sau, dėl naudos sau. Na išskyrus kokias nors smulkmenas. Kas keisčiausia, kad kai bandau kažką daryti dėl savęs sėkmė bėga kuo tolyn, o dėl kito žmogaus galiu padaryti viską ir einasi kaip per sviestą. Kodėl?.. Gerai, tai gal man daryti gerą kitiems ir tiek? Bet vėlgi, padėdamas kitiems pažeidžiu pagrindinę angelo taisyklę - daryk gera nieko nereikalaudamas sau. Gal aš per daug sau nieko ir neprašau, bet sugebu prisirišti prie žmogaus, kuriam padedu. O tai blogai, nes gal esu reikalingas tam žmogui tik dėl sugebėjimo padėti?.. Ir galų gale juk kažkas turi rūpintis manimi. Ar aš tai sugebu? Kažin... Darbas - užkniso iki gyvo kaulo. Asmeninis gyvenimas - jei koks ir yra, tai iliuzija, kuriai numirti neleidžia mano visagalė fantazija. O dar tos durnos mintis, kad ne tiek čia daug ir teliko man... Siaubas... Aišku, tokiu atveju nėra ko pernelyg stengtis dėl savęs, bet kiek suprantu kol neskamba varpai negalima sudėt ginklų... O aš, atrodo, jų net nepakeliu, bent jau kovoje už savo vėliavą. To aš nemoku... Belieka viltis, kad ir angelai turi savo angelus sargus.