sapnas šaltą naktį po ekskursijos į požemius

nužvangėjusių vartų duobė o liutnia
      skaidriai perskrodžia oro slogutį      tūkstantmetė sužvarbus minia į mane        pučia plunksną šaltai po truputį
    išsisklaido praeiviai sapnų pabundu      vėl kaimynai sumažino šilumą      prakeikta bendrija net į pledą kartu      susisupę veblena kad myli jie
    ne mane ne tave tik savus protezus
      tu išvirk man arbatos šilčiau tegu bus