Sakmė apie dvidešimtmetį su rasyku...

Pamačiau soc.tinkle pranešimą apie jubiliejų! Ir žagtelėjau, nejau tikrai tiek daug metų? 25- ketvirtadalis amžiaus. Aš metų metais čia nebeužeinu. Galbūt dėl to, kad pamiršau rašyti. Arba mečiau. Arba dariau dešimtmečio pertrauką. Bet tačiau o kad aš vis dar puikiai prisimenu savo pirmąją pažintį su rašyku. Tikrai žinau, kad buvau devintokė arba dešimtokė, nes veiksmas vyko vidurinėje mokykloje (nuo vienuoliktos klasės perėjau į gimnaziją). Mokyklos bibliotekoj vyko literatūros renginys, ir dalyvavo dvi poetės, vidutinio amžiaus moterys. Skaitė savo eiles, prisimenu apie gitaros stygomis ropojančią borūžę. Ir pabaigai paragino pasidomėti jų darbais svetainėje rasyk.lt
Pasidomėjau svetaine jau būdama gimnaziste. Pasibaisėjau narių išgirtu ir išreklamuotu tuo metu pasibjaurėjimą sukėlusiu eilėraščiu apie pūliais aplipusį penį... ir kuriam laikui nesidomėjau vėlei. Tada grįžau su savo eilėraščiu, netgi pamenu kuriuo. Tuo už kurį man pasiūlė atsigulti į psichuškę, nors man jis atrodė be galo jautrus ir lyriškas... tuo metu gedėjau pakeistos mokyklos ir klasiokų. Tuo metu man tai buvo praradimas. Nenuostabu, kad vėl kuriam laikui atšlijau nuo rašyko ir sugrįžau tik jau universitete su Sostų karų fanfiku ir poezija. Rasyk išgyveno mano nuotaikų svyravimus, tapo  griežtu mokytoju ir kritiku, bendravimo apie kūrybą židinuku, nes kitur aš tokio bendravimo nelabai kur turėjau.
O svarbiausia, aš esu dėkinga už draugus, kuriuos čia suradau senbūviuose. Dauguma jų kaip ir aš retai čia beužeina, bet mes vis dar matomes, susirašome, susitinkame. Dabar man trisdešimt aštuoneri, ir galiu neslėpdama pasakyti didelį ačiū RASYKUI, nes be jo mano gyvenimas būtų buvęs tuštesnis.