ruonis

Pažįstu daugiau mirusiųjų nei gyvųjų,
mano nemigos kamuojamas atsakymas į savęs maldas

yra tas, kad net Dievas ankstyvomis valandomis geria vienas.
Mano autoportretas: žili plaukai barzdoje, raudonos akys,

degančios veidrodyje, tiesos apie įbrėžimus
ir randus veide, vienas trūkstamas dantis.

Esu žmogus, kuris surinko per daug adresų,
per daug atsisveikinimų. Nebėra daug pinigų

ar laiko, kad galėčiau toliau juos atimti iš gyvenimo.
Išskyrus poreikius, galiu viską, ką turiu,

sukrauti į savo seną juodą jūrinį krepšį. Už visus kraujuojančius
pakelsiu burbono, atsiremsiu alkūne į barą

ir gersiu su tikimybe, kad dar vienas šūvis
neprivers manęs apsivilkti mėlyno kostiumo.

Esu toks atviras, su Tavimi visada rizikuoju,
ir jei tai tik viena meilės pusė,

tai įrodo giliai širdyje slypinti dalis.
Štai miegi su manimi, svaiginanti kaip naktis,

nuoga kaip atviras delnas, ir koks jis liesas,
kodėl manai, kad bijau,

kai kadaise gyvenau oloje, samanomis apaugusiomis šaltomis sienomis,
visi mano kaulai išmėtyti po grindis.