http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt kiek laiko reikia nueiti mylią?.. Mylią savyje ir su savimi... Mylią tarp kitų einačių...
Mylią,kad pasiektum Tą kažką... Tą,dėl kurio eini... Eini į priekį,o gal atgal...
Per save,per kitų sugalvotas duobes ir laiptus... Per dangaus šviesą ir sielos tamsumus...
Net stovėdama čia-einu... Dėl ko?.. kad eičiau... Kad reikia?!?..
Gyvenimo mylia... Man?..
Suraižytos kojos ir įstrigę vaizdai,kelio akmenys ir stiklai... Viskas čia-mano mylioje...
Mylioje pamatuotoje pinigais,ašarom,džiaugsmais,netektimis,klausimais,meile,svajonėmis ir sudegusiais laiškais... Net tuo,ką rašau...
Mylia,kad įsmigtų pėdos?.. Mylia dėl savęs ar Jūsų?.. Mylia protu ar širdimi?..
Mylia...daug ar mažai?... kad ir kaip ten bebūtų-visiems užtektinai...
Mylia kalnais ir dykumomis,bėgte ir šliaužiant...
Ir tu,einantis šalia,bet taip toli nuo manosios,savaja mylia... Ir Jūs... Juk visi tik vienišos mylios... Nesuprastos ir nesuprantančios... Dėliojančios smėlio smiltis vien prie kitos...
Ir tik vėjas čia visagalis... Užpustys vienišą mylią ir pamirš...
Ir paskutiniai mano mylios centimetrai bus nuskristi,keturių svetimų mylių kojomis... ]]> Sat, 19 Mar 2005 14:42:07 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/150812/150812.html http://rasyk.lt/dienorastis/150812/150812.html
girgždantys mediniai varteliai,kurie kažkada atrodė tokie dideli...
vos atvėrus juos širdis prisipildo kažko nepaprasto...
pavėsinė iš molinių vambzdelių,mažytis baseinėlis...
mūrinis namelis,kviečiantis užeiti...
viskas taip,kaip ir buvo tada,kai buvau dar maža geltonkasė mergaitė...
tik... prieš mane du išsilgti žmonių veidai ir juodi rūbai...
stiprus apkabinimas... ir ašaros...
paduoda ranką ir veda ten... į prisiminimus...
į tą nuostabų sodą...
neapsakomo grožio... ir ten ta skaudi tyla nebeatrodo tokia baugi...
nupjauta žolė,ir daugybė gelių,krūmų...
toliau miela medinė pirtelė ir tvenkinys...
kaip visada,pilnas balčiauių žydinčių lelijų...
už jo-supuoklės... galvoje šimtai prisiminimų...
akys prisipildo ašarų...
du išbalią ir nuvargią veidai prisėda kartu ant supuoklių...
vis kartodami "prisimeni,kai..."
širdį taip suspaudžia...
ir vis naiviai tikiesi išgirsti Tą balsą...tą pasakymą "kaip tu užaugai"
bet...
o tie veidai vis kalba apie nuostabią mamą...ir jos skaudžią mirtį...
ji man buvo ne mama ir ne senelė...
ji buvo,žmogus ,kuris buvo neatsiejama mano vaikystės dalis...
jos sodas-rojus...
sodas,kurį Tikiuosi mačiau ne paskutinį kart... juk lieka jisai vienas...
išeidama ant namo pamatau lentelę:
"Gražiausia sodyba-98"

rojus,kuris liko vienas... ]]> Wed, 25 Aug 2004 16:29:01 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/111355/111355.html http://rasyk.lt/dienorastis/111355/111355.html