http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt Vis dar esam priešo nepastebėti.
Jau ketvirta diena gyvenu Karlsonu ant priešo namo stogo.
Rytais išeinu anksti, popiet bijau atgal sugrįžti.
Dėl šios priežasties užsibūnu viršvalandžiams darbe, stebiu kaip kyla senamiestiniai oro balionai, pūnu kino salėse ir užknisu kolegas kavomis.
Kitaip tariant laukiu kol ateis vakaras tam kad sugrįžti.

Labai panašiai viskas vyksta. Kaip tame sapne, kur man atejus siūlė likti, priešo teritorijoj gyventi, o aš išėjau.

Ir jei priimti domen visą beprotišką skausmą išeitys tėra trys:
vienuolynas, kinas, nusišaut ]]> Thu, 09 Jun 2011 15:29:45 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/iv/374615.html http://rasyk.lt/dienorastis/iv/374615.html o jei sapnuose aplanko - vadinas tai tikra, tai vyksta, taip yra ir turi buti.

pries pora savaiciu sapnavau, kad lyg tvarkoj viskas, kalbejomes, aptarinejo kaip ka darysim su abiem. kazkur gatveje jau darbo metu ...

tik dvi savaites praejo nuo to laiko ir nebuvau dar nuejusi.
O dar stai likimo ironijos deka gavau urva prieso uznugary :D

Idomu kiek ilgai šis faktas liks nepastebėtas. ]]> Sun, 08 May 2011 14:13:42 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/kai-prasilenkia/373653.html http://rasyk.lt/dienorastis/kai-prasilenkia/373653.html Šiandien sapnavau pagaliau vėl, po ilgos pertraukos, jau galvojau kad nebegalėsiu sapnuot, nebesusitiksiu ten.

ofisas, gyvenamos patalpos, davė darbo, sako gali likti čia kol baigsi. jau sutikau, išpakavau daiktus. paskui pagalvojau, kad gal per daug įsijaučiau ir pasakiau, kad dirbsiu kitur su ideja nuvaziuot pas Ri.

Tuomet lyg dykuma, sėdim, kalbamės. Klausia konkrečių dalykų, apie kuriuos man sunku kalbėti, aš atsakau puse lūpų. Kad meluot nereiktų. Toliau neklausinėja. Taktiškai kažkaip... Tik tam, kad susidaryt bendrą paveikslą ar pagelbėt.
Veliau tas pokalbis pasitrauke sienas ir ar del paguodos zodziuose kuriu nepamenu ar  del glostomos galvos jos dingo, pirma kart kalbejom one2one. Ir jauciau panasiai tai, ka anuomet sedint nugara i virtuve.

tikiuos pogimtadieniniu dovanu... geros pernai buvo... ]]> Thu, 03 Feb 2011 02:18:16 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_/370037.html http://rasyk.lt/dienorastis/_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_-_/370037.html
Koks tai renginys ar tai stovykla...
Ji atsakinga už patalpas ar kas tai tokio. Į jas naktį įsilaužia piktas žmogus. Po įsilaužimo ant lentynėlės palikta nuotrauka kokio tai vyro.
Ji ryte atsikelia sėdi virtuvėj pasimetusi, dvejoja, nežino, sunku jai ir aš padėt negaliu.
Matau Jį. Žinau, kad jau senokai bendravom. Kokie treti metai bus kaip išėjau ir nė karto negrįžau. Kažkaip gal pradžiai nesuprato, kad negrįšiu, dabar žiūri kaip į priešą... Bet jaučiu, kad tai Jo baimės išdava.
Taigi kaip tai pasikalbam. Kodėl tai dažnai sapnuose jo patarimo klausiu ( bent antrą kart jau).

Klausiu, gal jis nujaučia kas Jai.



Sako, ta nuotrauka virtuvėj, kurią paliko įsilaužęs nepažįstamas yra paprasčiausiai vieno verslininko. Nei vagies nei piktadario, tik jis susikrovė turtus būdamas šiek tiek banditas. Tuo tarpu ji verslauja, nes moka išsukti iš vieno projekto dar tris. Hm.... Jie būtų nebloga pora.


Vėliau Jis man kažkokį eilėraštį mandrą rusiškai: tik pamenu " Aš maniau, kad Tavo baimės žingsniai yra tavo nuodėmių priežastis"

Aš iškeliausiu ryt apie devynias...

Taip vat pasikalbėjom,

Vėliau prieš keletą dienų sapnavau keletą medinių trobų, senų, mažučių. Mažam miestely prie ežero. Nuvažiavom ten ko tai... Ji buvo. Lyg jai tos trobos priklauso... Mergiotės dvi kokios tai. Kalbėjaus dar su viena jų, sakau, man ši vieta pažįstama, kadais esu čia buvusi. Ji sako: jo, aš tave nuo tų laikų atsimenu, dar tuomet kartu su jaunimu nakvojom. ( aš jos nepamenu).

Pasiuntė mane kiton trobon, ko tai daryt gal, nežinau. Bet Ji tokia kaip visad, tyli, kartais ateina. Pabūna. Vėl išeina.

Žodžiu susizgribau, kad vakaras, mama atvažiavo ir kaip tai reiks vis vien keliaut namo, o toks jausmas, kad keliaut toli. Paskambinau draugui (K), kad prilėktų parsivežt. Atvažiavo jis, važiuojam  pro miestelio ežerą mamos, matau ežere Jis iki pusės su abitu. Paprašau K sustoti prieš posūkį, pati išlipu, galvoju, nueisiu iki Jo (labai gražiai jis ten atrodė įbridęs), pasisveikinsiu, pakalbinsiu. Tipo pro šalį ėjau...
Nueinu iki ežero ir matau, kad jo nebėr. Jaučiu link namelio pasuko.

__________________________________


Ir galvoju, kodėl aš juos kartu sapnuoju.
Jis buvęs, ji gal būt būsima.
Ir visad jausmas, kad aš dagiau prie jo prisirišus, nei prie jos. ]]> Sun, 12 Dec 2010 02:30:46 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/sapnai/367622.html http://rasyk.lt/dienorastis/sapnai/367622.html Dar vienu laišku su savo pavarde nežinion šūktelėjau.
Ieškau. Baisu, kad nerasiu. Smagu, kad "o gal..."

_______


Dar kart prisimena man nusidėjelio dalia.
Vis šūkteli nesantuokinis aidas.
Saldžiai kartu.
Ir vis kartyn.

Ir durų priešais negali užtrenkti.
Ji lyg vanduo iš miegamojo laiptais į upelį, marias, vandenyną...
Niekad nesusimąstydavau, kad ėjimas prieš savo sąžinę
turi skystą pavidalą...


_________


Sapnauvau Draugą amžinatilsį.
Smagus tos, šviesus, švelnus kaip visad.
Klausiu, nu kaip ten? (galvoju kunigas juk, ans tikrai papasakos)
Ar tai jis sakė, kad nieko nėr , ar tai sakė "ne taip kaip visi čia žemėj galvoja".
Tik supratau, kad būna dalį laiko kažkur "ten", dalį laiko kažkur "čia".

Grįžinėdama namo sugalvojau: gal ans angelu įsidarbino... ]]> Mon, 11 Oct 2010 22:23:37 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/365384/365384.html http://rasyk.lt/dienorastis/365384/365384.html И мыслю: "как  т е б я  люблю!"


. ]]> Wed, 06 Oct 2010 23:51:54 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/365018/365018.html http://rasyk.lt/dienorastis/365018/365018.html (http://etnodesign.lt/lt/content/kielele-sauletoji)
kielelė lanko žmones, atnešdama glėbį vilties nedrąsiems, nes juk saulėta diena išveja nakties baimę. Kas pamato šį saulėtą paukštį, to širdis niekuomet neužšąla ir spinduliuoja.
Tikėjaus gelbės
Šiandien supratau: ne.

Ėmiau tokią visai saulėtą 2010 metų 10  mėnesio 05 - 06  parą
ir suabejojau tarp "atidaryt duris" ir "neatidaryt". Tiesą sakant per pastarąją parą jau dukart.  Ir vis ties dideliais įvykiais.
Dvi praloštos galimybės: įsileist pirmą kart / grįžti ir paklausti
Dvi pavogtos galimybės.
Kaip čia nepalikus savęs elgeta? ]]> Wed, 06 Oct 2010 23:10:48 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/365016/365016.html http://rasyk.lt/dienorastis/365016/365016.html

? ... ]]> Tue, 05 Oct 2010 23:31:52 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/364984/364984.html http://rasyk.lt/dienorastis/364984/364984.html Negaliu atsisakyt jiems padėti: jie bent jau žino kur eina ir ten kur jie eina jie yra laimingi jau dabar. Pakeliui į savo tikslą.
Aš nežinau kur aš… todėl stoviu vietoje. Vargas man.
Negyvenčiau, nedaryčiau spjauciau į viską ir velniop...
Tik jų nuvilt negaliu, net mano juoda juoda ego-vartotojiška sąžinė tokiam poch*izmui nepasirašo. Palikt tuos kurie ieško ir tikisi rasią
...ir jau dabar yra laimingi ieskodami.
Kaip prieš kokią šventą vertybę stoju ir negaliu praeit pro šalį. Nepaisant to, kad man seniai ant daug ko nusispjaut.
Hm.. gal panašiai ir apaštailai savo laikais paskui Jėzų šitaip?.. Kas žino, gal tie žvejai prie ežero ir muitininkai, ir plėšikai irgi buvo padėję (viltis į stalčių), o tas, kurį  apylinkėse vadino Dievo sūnum dar ne?..

Nedaug tų, kurie dabar tiki. Ir daug tų, kurie netiki
savo viduje jau seniai nei kitais nei savimi. Iš jų gražus kiautas beliko… o padarėlio gyvybės viduje jau seniai tiu tiu (nebėr)… O žaidžia jie tokį žaidimą: "Aš Dievas, tu - kirmis".
Neduok ,Dieve… Kai kirmis tampa "dievu", tai Dievas (arba tiksliau sakant tai kas iš Jo paveikslo dar liko žmoguje) esant tokiai valdžiai tampa kirmiu. Ir gaunasi, kad visas "mūsų" bendras gyvenimas yra šūdas ir sąvartynas (tsakant natūraliausia terpė tokiems sutvėrimams … ne tik gyvent bet ir daugintis).

_____
Ir kaip gerai šalia tų, kurie šviečia, link kažko eina, tikisi. Jie ir tave uždega. Ir taip gerai prie svetimo židinio, taip patogu.

O pačiam šviest reikia drąsos.
Ne tik todėl, kad į tave kaip pro atvirą "fortkę" vėlų vakarą it wolfram'o siūlelį užtikę skrenda kaimyninių gatvių mašalai.
Ir ne dėl baimės prarast "fasoną", jei kartais užknistų, viską mestum ir užgestum (košmars - ką tada kaimynai apie mane pagalvos)…

Sunkiausia SAU pripažint, kad nori, bet bijai. Nes pažįsti save silpną. Nes žinai, kad nusileidus į savo sąžinės rūsį dar tikrai rasi ne vieną kambariuką, į kurį įėjęs velnias koją nusisuktų… Nes gali ateit viena diena, kai atidarysi tokio kambariuko duris ir pabėgsi neatsigręždamas.
Ir jei vis tiek vieną dieną pabėgsi kam tada pradėt? Kažką kopt, ruošt, keisti…

... bet kol dar galima rast žmonių panašių į mr. D savo noru kurt, mokėjimu mylėt, džiaugtis, dalintis ... žinau viena: they raise me up… To more than I can be. ]]> Fri, 17 Sep 2010 00:39:36 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/pamokslas-sau-pries-miega/364236.html http://rasyk.lt/dienorastis/pamokslas-sau-pries-miega/364236.html
Bet jei manęs ryt jau nebebus, o gali...

Neparodysiu... Visą laik nebūty to verksiu...

Tada man pirmą kart skaudės dėl tavęs ir tai bus pergalė - laimėsiu tave mylėt ]]> Mon, 01 Mar 2010 01:05:33 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/354759/354759.html http://rasyk.lt/dienorastis/354759/354759.html