setha - rašyk.lt http://rasyk.lt lt KitoKs info@rasyk.lt info@rasyk.lt American Beauty Tue, 20 Nov 2007 15:58:28 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/american-beauty/288826.html http://rasyk.lt/dienorastis/american-beauty/288826.html ***
  Pagrindinė informacija:
  Vardas, Pavardė: Agnė Adomonytė
  Gimimo data: 1989 12 11
  Adresas: Erfurto 44 - 3, LT - 04101 Vilnius
  Telefono numeris: 864568728
  Elektronimis paštas: setha_foresaken@angelic.com
  Šeimyninė padėtis : Netekėjusi

  Išsilavinimas:
2006m. įgytas pagrindinis išsilavinimas
  Vilniaus ,,Ąžuolyno" vidurinė mokykla
2008m. įgysiu vidurinį išsilavinimą
  Vilniaus ,,Ąžuolyno" Vidurinė mokykla

  Darbo patirtis:
2006 06 01 - 2006 06 31
UAB ,,Vilniaus Prekyba"
Salės darbuotoja parduotuvėje ,,Maxima"
2006 07 04 - 2006 07 31
Vilniaus ,,Ąžuolyno" vidurinė mokykla
Valytoja, sodininkė
2007 06 27 - 2007 08 24
UAB ,, Kalnarūtė"
Pardavėja - Kasininkė parduotuvėje ,,Geras rūbas"

  Kalbos:
Anglų - rašau, skaitau ir kalbu laisvai
Rusų - kalbu ir laisvai suprantu, kas sakoma
Vokiečių - pagrindai
Ispanų - truputėlį kalbu ir laisvai suprantu, kas sakoma

  Karjeros siekiai:
Norėčiau gerai apmokamo darbo(1000 - 1500 Lt/mėn.), galimybės dirbti draugiškame kolektyve ir kopti karjeros laiptais. ]]>
Tue, 20 Nov 2007 15:55:50 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/288825/288825.html http://rasyk.lt/dienorastis/288825/288825.html
*** Erfurto 44 - 3, Vilnius



Vilniaus ,,Ąžuolyno vid. m - klos
direktoriui Audriui Tavorui


PASIAIŠKINIMAS
2007 11 20, Vilnius
    Š. m. lapkričio 13 d. neatvykau į kūno kultūros pamoką, kadangi pertraukos metu mokykloje susižeidžiau alkūnę ir išvykau į Lazdynų polikliniką, norėdama įsitikinti, kad nenutiko nieko rimto.



Agnė Adomonytė ]]>
Tue, 20 Nov 2007 15:55:21 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/288824/288824.html http://rasyk.lt/dienorastis/288824/288824.html
***
Amerikos Grožybės

    Niekam nėra paslaptis, kad laikui bėgant pasaulio kino pramonė pasiduoda komercijos dėsniams ir uždirbtų pinigų kiekis tampa žymiai svarbesnis už kokybę. Kita vertus, visada atsiranda malonių išimčių, kurios savo didingumu vėl priverčia patikėti kinematografija ir jos galia tiesiog išplėšti žmogų iš pilkos pasaulio rutinos. Būtent toks filmas yra ,,Amerikos grožybės".
    Niekam nežinomas scenaristas Alan'as Ball'as 1998 m. parašė scenarijų pavadintą ,,American Beauty" ir pardavė jį vienai galingiausių Holivudo kino kompanijų ,,Dreamworks". Užduotis sukurti vieną didingiausių pastarojo meto filmų buvo patikėta jaunam anglų režisieriui Sam'aui Mendes'ui. Vaidinti buvo pakviesti elitiniai aktoriai ir , nepraėjus nei metams, pasaulį išvydo ,,Amerikos Grožybės" - tikrasis dramos žanro šedevras.
    Pagrindinius vaidmenis filme atliko Kevin Spacey, Anette Bening, Thora Birch, Wes Bentley, Mena Suvari bei daugybė kitų naujai atrastų talentų. Tiesą pasakius, ši amerikietiška pasaka tapo vartais į didingąjį Holivudo šlovės vandenyną daugumai aktorių, filmavimo grupės nariams, o taip pat scenaristui bei pačiam režisieriui.
    Filmo biudžete buvo vos 15 milijonų JAV dolerių (Holivude - tai itin menka suma), tačiau jų pilnai pakako ir vos pasirodęs kino teatruose filmas tapo tikra sensacija. Vien per premjerą kino teatrai uždirbo 1,5 milijono JAV dolerių. Manoma, kad savo populiarumo viršūnėje filmas išsilaikė apie metus ir uždirbo kiek daugiau nei 850 milijonų JAV dolerių.
    Sunku patikėti, tačiau pasaulis į kino teatrus plūdo ne pamatyti brangias decoracijas, milijonus specialiųjų efektų ar seksualiausiųjų sarašo viršuje atsidūrusius aktorius, o išvysti harmoningą režisieriaus, scenaristo ir filmavimo grupės darbą, bei tiesiog nepakartojamą vaidybą. Filmą nepriekaištingai įvertino visi: paprasti žmonės, kiti aktoriai ir režisieriai, kino kritikai. ,,Amerikos grožybės" pelnė net penkis Oskarus bei tris Auksinius Gaublius, taip pat laimėjo dar 80 ir buvo nominuotas dar 68 kitiems apdovanojimams. Geriausias metų filmas, geriausias scenarijus ir geriausias režisierius - štai svarbiausi ,,Amerikos Grožybių" titulai, kuriuos filmas ,,susišlavė" ir Oskarų ir Auksinių Gaublių teikimo ceremonijose. Kevin Spacey laimėjo savo pirmąjį Oskarą ir iki šiol kitiems neužleidžia vietos geriausių pasaulio aktorių sąrašo viršūnėje.
    ,,Amerikos Grožybės" - tai istorija apie prislėgtą klasikinės Amerikos priemiesčio šeimos vyrą, užguitą savo žmonos, dirbantį nuobodų darbą ir svajojantį apie savo dukters amžiaus merginą. Vieną dieną Lester'is (akt. Kevin Spacey) nusprendžia išsilaisvinti iš nuobodaus ir kankinančio pasaulio, nusimesti jį slegiančius šeimyninius bei socialinius pančius ir pradėti gyvenimą iš naujo. Visas filmas sukasi apie žmogaus teisę rinktis, apie jo žmogiškas galimybes gyventi pagal taisykles arba tiesiog nusispjauti gyvenimui į veidą ir su šypseną pasitikti saulėlydį. Žmogus miršta tuomet, kai nebesirenka savo gyvenimo kelio - štai pagrindinė ,,Amerikos Grožybių'' mintis.
    Šis filmas nepalieka abejingų. ,,Amerikos Grožybės" sukrečia savo tiesmukumu, stebina milžiniška sarkazmo doze ir priverčia susimąstyti apie savo egzistavimą. O gal ir mes jau labai seniai esame mirę?

Agnė Adomonytė ]]>
Tue, 20 Nov 2007 15:54:52 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/288823/288823.html http://rasyk.lt/dienorastis/288823/288823.html
Warning Sat, 19 May 2007 11:45:07 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/warning/271504.html http://rasyk.lt/dienorastis/warning/271504.html ***
    Mokytojas visad skubėdavo. Ir aš skubėdavau paskui. Kreivais ir nuolat slystančiais žingsniais sekdavau jo tvirtą povyzą. Pirštais kabindavausi į šiltą dykumos smėlį, bet neišlaikęs pusiausvyros vėlei keliais parpuldavau ant smulkių, bet šiurkščių akmenėlių. Mokytojas mokė, kad žengiant, pėda reikia stumtelėti šiurkštų viršutinį žvyro sluosnį, bet, kad ir kaip stengiausi jo klausyti, nuolat klupdavau ir nuolat jutau skausmą. Išgirdęs mano kūno dunkstelėjimą į smėlį mokytojas tik dar labiau paspartindavo žingsnį, o aš, net nespėjęs ranka patrinti skaudamos vietos, vėl jį pasivydavau ir tyliai sekdavau iš paskos.

    Visą kelią po dešine alkūne mokytojas nešė dviejų kilimų ritinį. Mokytojas sakė, kad nešimo garbę man suteiks tik tada, kai išmoksiu greitai žengti per dykumą ir neparpulti. Tai gal ir nebuvo didelė garbė, ir mokytojas, žinoma, tai suprato, bet nebuvo akimirkos, kad netrokščiau paimti ritinį į rankas ir milžiniškame šešėly paskendusiai dykumai sušnabždėti:
    - Mano kojos tave nugalėjo...

    Niekad nežinojau ar kiekvieną vakarą mokytojas pasirenka tą pačią vietą. Niekad ir neklausiau. Tiesiog sustodavau tuomet, kai sustodavo jis, ir paėmęs iš mokytojo rankų tamsoje spalvą praradusius kilimus, ištiesdavau juos ant šąlančio smėlio vienas priešais kitą. Mokytojas nužvelgdavo dykumą ir trumpu nusilenkimu į rytus pagarbindavo Alachą. Pirmas sėsdavosi jis. Rodos, kai mus, sėdinčius ant šiurkščų kilimų, skyrė vos keli uolekčiai, keletui akimirkų dingdavo net pati dykumos rūstybė. Buvome tik mes su mokytoju, tik jau neesančio vėjo nykstantis aidas, tik bevalė juodos nakties skraistė, ir vėstantys, bejėgiai smėlynai.

    - Mokytojau, dykuma jau nutilo, - sumerkiau pirštus į gilesnius smėlio sluoksnius.
    - Nenutilo, Said, - mokytojas linktelėjo į priekį. Bėgant laikui jo klausa negailestingai silpnėjo, ir taip jis man parodė, kad nutilčiau ir jis galėtų klausytis.Mokytojas paėmė saują dykumos smėlio ir kalbėdamas metė ją į tolį. - Taip, kai tu dabar negirdėjai krintančio smėlio garso, taip pat negirdi ir dykumos. Ji niekad nenutyla , tik mes dabar garsesni už ją.
    - Ar mes turėtume tylėti, mokytojau?
    - Dykuma praneš, kai nebenorės mūsų girdėti.
    Mokytojas al Harif visuomet turėjo atsakymus. Jis sakė girdįs Alachą, jo mokymą. Ir aš norėjau mintyse girdėti tikrąjį Dievą, pažinti tiesas tam, kad galėčiau būti tvirtas Alacho sūnus. Bet mano protas liko aklas ir kurčias. Mokytojas sakydavo,kad Alachas yra visa, kas mumyse ir šalia mūsų, po mūsų ir taip pat prieš mus. Jis teigė Dievą esą pradžia ir pabaiga, būtimi ir nebūtimi, ateitimi ir istorija, dvasia ir materija.  Jis buvo visur ir visame, tik ne many.
    - Mokytojau, jei Alachas yra visa, ar jis negali tapti blogu? - žinojau, kad mokytojas visad supras klausimą ir net pateiks suprantamą atsakymą, bet bijojau, kad mano abejonių prigimties nepažins  Aukščiausiasis.
    - Jis ir yra bloga, - tokiais atsakymais mokytojas mane baugindavo, bet galiausiai vėlei užplūsdavo rimtis. - Jis yra kiekviena tavo ir taip pat mano bloga mintis, jis yra kiekviena sutrypta dykumos žolelė, kiekvienas kręšančio kraujo lašas. Alachas - tai visas pasaulis, bet kartu ir to pasaulio atspindys. Geltonas, mėlynas, raudonas, žalias, ir juodas taip pat.
    - Bet kaip galima ištverti viso pasaulio blogį? Kaip galima jį sutalpinti savyje? - klausantis mokytojo, visai šalia savęs jausdavau Alacho galybę - tomis akimirkomis jis būdavo arčiau nei bet kada.
    - Nesvarbu kiek daug blogio yra pasauly. Svarbu, kad gėrio visad būtų tiek pat. O tuomet ir ištverti nesunku. Alachas ištveria savo gyvenimą lygiai taip pat, kaip tu savąjį - po vieną klaikią dieną.
    Labai dažnai neturėdavau, ką pasakyti. Mokytojas niekad neklydo, ir todėl laikui bėgant tapo neginčytinu stabu. Kiekvieną sekundę trokšdavau išgirsti jo mokymą, norėjau vis geriau suprasti pasaulį, norėjau išmokti islamo.
    - Tikėti neišmoksi. Neperskaitysi jokioje knygoje - nei Korane, nei Sunose neparašyta, kaip tikėti. Tikėjimą reikia pajausti, - dykumoje buvo prietema ir buvau tikras, kad mokytojas negalėjo matyti mano abejonėse klajojančio žvilgsnio, bet mokytojas puikiai žinojo visas mano mintis. Al Harif manyje buvo daugiau nei Alacho.
    - Bet aš nejaučiu. Mokytojau, ak kaip norėčiau pajusti, pamatyti. Norėčiau išgirsti Alacho žodį savo mintyse. Norėčiau, kad jis neleistų man abejoti.
    - Abejonės neatsiejama tikėjimo dalis, Said.
    - Taip trokštu, kad Alachas prabiltų į mane ir man nebereikėtų abejoti. Bet Dievas tyli ir savyje vis mažiau ir mažiau jaučiu jo galybę.
    - Galybę? Alachas galingas tik tiek, kiek mes juo tikime. Bet net ir tuomet, kai tikėjimas nyksta, jis niekad visiškai nepalieka mūsų. Jis yra dalis tavęs lygiai taip pat, kaip tu - dalis jo.
    - Bet jis man nekalba, mokytojau, - mano balsas ėmė kūkčioti. Jaučiausi atstumtas Dievo, atstumtas visos pasaulio esybės.
    Moktytojas pažvelgė į dykumą. Pakilo vėjas.
    - Dykuma nebenori mūsų klausyti, - mokytojas pakilo ir ėmė vynioti klilimėlį. Tylėdamas pakilau ir aš.
    Mokytojas vėlei greitai žingsniavo laužo šviesų link. Ir aš vis klupau smėly. Ėjau galvą pasukęs į kairėje nuo vėjo yrančią kopą. Vos po minutėlės išgirdau dunkstelėjimą į smėlį. Mokytojas suklupo. Ištiesiau jam ranką, bet mokytojas panėrė kojas į smėlį ir tyliai, tarsi nenorėdamas suerzinti dykumos, šnabždėjo:
    - Visi klumpa, Said. Ir smėly ir tikėjimo kely. Juk Alachas yra visa, o abejonės yra visumos dalis, - mokytojas pakilo iš smėlio. - Bet anksčiau ar vėliau išmokstame eiti neparpuldami.
    -  Taip, mokytojau. Aš žinau, bet... - mokytojas pakėlė galvą į viršų ir visais plaučiais įkvėpė oro. Jo plaučiai buvo pilni Alacho oro.
    - Tu žinai, Said, bet nejauti. Sakai, kad negirdi Alacho, nors iš tiesų nenori jo girdėti.
    - Aš noriu išgirsti, bet Alachas tyli, - rodės, tarsi jis manęs neišgirdo. Mokytojas nusisuko ir tvirtu žingsniu žengė per atšalusias kopas. Dykumos vėjas vis stiprėjo. Staigiai ore ėmė suktis smėlio smiltys ir braižyti veidą. Bet mokytojas vis ėjo nakties laužų link. Iki saugaus prieglobsčio nebebuvo toli.
    Tylėjome visą kelią. Tik kai pasiekėme mokytojo palapinę ir aš atsisveikinęs jau norėjau eiti savosios palapinės link, mokytojas pašaukė mano vardą.
      - Taip, mokytojau. Aš čia.
      - Sakai, Alachas tyli? - ant jo rusvo veido žaidė netoliese liepsnojančių laužų atšvaitai.
      - Tyli.
      - Atsimink tai visam gyvenimui, Said. Alachas niekad nenutyla, visai kaip dykuma. Tiesiog dažnai mes patys kalbame garsiau už jį ir todėl negalime jo girdėti.
      Tą kartą mokytojas daugiau nebepratarė nė žodžio. Dar labai ilgai nekalbėjau ir aš. Tik klausiausi. Laukiau ne kol Alachas man prabils, bet kol pats būsiu pasirengęs jį išgirsti. ]]>
Sun, 15 Apr 2007 15:16:53 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/269001/269001.html http://rasyk.lt/dienorastis/269001/269001.html
***
,,Silpnieji ir nevykėliai turi žūti : tai pirmasis mūsų meilės žmogui teiginys. Ir čia dar reikia jiems padėti."
(Friedrich Nietzsche)    Yra tokių žmonių, kurie visą gyvenimą buvo ir bus niekuo. Dar yra tokių, kurie jau gimė iškilesniais už kitus. Abu šie atvejai - visuomenės, linkusios į kraštutinumus, pavyzdžiai. Deja, daugiausia pasauly visgi tokių, kurie nepriklauso nei vienai iš šių grupių. Tai žmonės, turintys kruopelytę tikrosios asmenybės atšvaito ir dalelę sielos, vertos aukštesniųjų paniekos. Tai žmonės, nuolat įstrigę tarp padoraus gyvenimo ir padorios nevilties. Būties ir nebūties vaiduokliai, niekad niekas, bet taip pat niekad kažkas.

    - Ką šiandien veiksi? - dažnai klausdavau taip, tarsi užsiminčiau, jog pati nieko neveiksiu, bet apeliavimas į kvietimą visgi niekad nesuveikdavo.
    - Pirma į kiną, turiu 10 pakvietimų į "300". Tikėkimės bus pakankamai kraujo ir skerdynių, jau ,,užkniso" visos tos dramos, kur filmo gale pagrindiniai veikėjai kažką supranta ir pradeda gyventi kitaip. Gyvenime taip nebūna.
    - Tokių skerdynių kaip tikiesi irgi nebūna, - šyptelėjau, bet Monika nesuprato.
    - Bet buvo. O ir praliejamo kraujo dabar kur kas daugiau nei anksčiau.
    - Nemanai, kad kalbi kaip manijakė? - kartais ji mane stebindavo žiaurumu, bet turbūt pati niekad nemanė, jog tai blogai.
    - Aš ne žiauresnė nei mūsų visuomenė. Kraujas aplink mane, kraujas many, - tokie pamąstymai jai kėlė juoką ir ji ėmė kikenti.
    Monika visad buvo mėgstama. Nors žiauri, bet ji buvo išskirtinė ir tuo ypatinga. Ją visi pastebėdavo, ją girdėjo ir matė. O manęs ne. Buvau šešėlis. Bet ne Monikos nuostabumo iškreiptas atvaizdas, o viso suvokiamo žmogaus išskirtinumo karikatūra.
    - Gero jums kraujo, - nusišypsojau ir pakilau eiti.
    - Gero, gero, ir raudono, - atsakė.
    Gyvenimas ,,užknisa". Ir kaip sakė Charles Bukowski - gyvenimas beprasmis, bet jei tai suvoki, jis tampa prasmingas. Mano gyvenimas ,,užknisantis" ir beprasmis. Tik nuo šios mirties neimu jausti jo prasmingo. Vien nuo to, kad tai suprantu ir suvokiu, gyvenimas netampa geresnis. Nors gal iš tiesų prasmingas gyvenimas nebūtinai turi būti geras. Juk blogis taip pat turi prasmę.
    Nekenčiu šitos mokyklos. Turtingų tėvelių turtingų vaikučių savęs demonstravimo podiumas. Mano tėvai turi nemažiau pinigų už bet kurio iš čia besimokančio vaiko tėvus, bet gal bent širdies gelmėj tikiuosi, kad nesu viena iš jų. Pinigai nekeičia vaiko asmenybės, gal kiek įtakoja, bet esmė lieka ta pati. Čia viskas kaip ir bet kurioje kitoje mokykloje: vieni šiukšlės, kiti ,,kieti", o treti - tokie kaip aš - apgailėtinos turtingo vaiko parodijos. Mums visiems taip pat privalomi namų darbai, mes taip pat rašome kontrolinius darbus, ir mes taip pat nekenčiame savo mokyklos.
    Vėl baigėsi pamokos. Nesižvalgydama skubu šviesos tunelio gale link. Lauke nuostabus pavasaris. Matau, kaip su būriu draugu mane pralenkia Monika. Jau matau tėčio automobilį. Esu tikra, jis taip pat mato mane. Žengusi dar keliolika žingsnių, atidarau saulėje blizgančio ,,Subaru" dureles ir sėdu ant juodos odos sėdynės. Mes pajudame iš vietos. Stiklo atspindžiuose matau, kad tėvas nori kažą pasakyti, bet turbūt jaučia, kad man bloga nuotaika, ir todėl tyli.
    Kai pasiekiame namus, staigiai šoku iš automobilio, net nepalaukusi, kol jis visiškai sustos. Matau išgąstį tėvo veide. Nieko nepadarysi, noriu kuo greičiau dingti visiems iš akių. Iki to laiko, kol tėvas pastatys savo tviskantį ,,Subaru" garaže, aš jau busiu užsidariusi savo erdvėj, savo kambary.
    Nekenčiu, kai kas nors braunasi pas mane, todėl dar kažkada seniai seniai liepiau tėvui įstatyti spyną mano kambario duryse. Jis neklausinėjo ir nepriekaištavo. Nenoriu, kad jis ką nors apie mane žinotų. Jis tvirtas ir neklystantis, o štai aš darau per daug klaidų, turiu mažai draugų, nekenčiu viso pasaulio. Kaip galiu tikėtis, kad žmogus, gimęs valdyti kitus, galėtų suprasti mane, pilką jo reputacijos dėmę? Kaip galėčiau jam papasakoti, ką galvoju, ką jaučiu, ir tikėtis negauti į dantis už tai, kas nesu?
    Žmogaus smegenys turi vieną nuostabią funkciją: kai jaučiams skausmas, bet staiga atsiranda didesnis skausmo šaltinis, smegenys užblokuoja ankstesnįjį. Nuostabus dalykėlis, kai nori išsivaduoti.
    Iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukiu manikiūro rinkinį. Jau nebeatsimenu, kada paskutinį kartą naudojau rinkinį pagal paskirtį, bet dabar jis puikiai tarnauja kitoms mano reikmėms. Išsiemu mažytes žirklutes smailais galais ir ritmingais rankos judesiais pradedu vagoti jomis kairę blauzdą. Skausmas išlaisvina. Net savotiškai malonu. Kai kraujas pasiekia kojinę ir tuoj ims lašėti ant brangaus avies vilnos kilimo, nuo stalo pasiemu istorijos vadovėlį ir pakišu jį tiesiai po lašančio kraujo srovele. Netrukus paimu ir matematikos sąsiuvinį ir pakišusi jį po dešine koja, ir su neapsakomu įniršiu raumenyse, pradedu badyti dešinę blauzdą. Mano kūnas greitai gyja, tad žinau, kad po savaitės niekas jau nebepastebės žaizdų ar siaurų randelių.
    Po to kyla noras suvaryti žirklutes tiesiai į riešą. Prikišu ašmenis tiesiai prie odos, prie tvinksinčių kapiliarų, prie pasislėpusos venos, bet drąsa greitai išgaruoja. Beviltiška. Nesugebu net padoriai užbaigti viso to apgailėtino farso. Laikau žirklutes įremtas į odą, bet visgi velnioniškai bijau netekti to, ko niekad taip ir neturėjau - gyvenimo.
    - Saule, tu čia? Atidaryk duris, - girdžiu iš už durų aidintį tėvo balsą. Ranka krūpteli ir tvirta raudono, garuojančio kraujo srovė liejasi tiesiai ant taip saugoto kilimo.
    - Čia, bet gal gali palikti mane ramybėje? Ir taip jaučiuosi ,,šūdinai", tai dar ponas ,,tobulas tėvas" kibs ir aiškins, kad per mažai stengiuosi, - žiūriu į raudonuojantį kilimą. Turbūt pirmą kartą gyvenime man taip gera. Jei ne jo balsas, gal niekad ir nebūčiau išdrįsus, ir dabar neleisiu viską sugadint.
    - Bet, Saule, aš tik norėjau... - jis nori pasirodyti mielas ir mylintis, nors toks nėra.
    - Nesuprantamai pasakiau? Dink nuo mano durų! - jis pasiduoda ir netrukus užtikrinti jo žinksniai nuaidi laiptais žemyn.
    Kilimas žuvęs. Mama turbūt ims panikuoti, kai pamatys, kas jam nutiko. Bet man ji visai nerūpi. Ne dabar. Galvą padedu prie drėgnos dėmės. Tėvas vėl ateis maždaug už pusvalandžio. Pamanys, kad pykstu, todėl nekalbu. Ir tada vėl nusileis laiptais žemyn. O Monika dar ilgai kine žiūrės į netikrą kraują ir mėgausis vaizdais. O aš? Aš dar šiek tiek čia pagulėsiu.
    Gyvenimas ,,užknisa"....o tada tu miršti. ]]>
Sun, 15 Apr 2007 15:16:03 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/269000/269000.html http://rasyk.lt/dienorastis/269000/269000.html
***       Kartais atrodo, kad šią gatve kertu jau tūkstantąjį kartą. Pažįstu kiekviną nuo kietos dangos atsikabinusį akmenį, kiekvieną įlenkimą, nelygumą, kiekvieno kada nors pravažiavusio automobilio paliktą ženklą ir įspaudą. Rodos, kaskart vis iš naujo suskaičiuoju nukritusius pušų spyglius, vėl ir vėl išstudijuoju jų sudaromą vis naują ornamentą. O baltos linijos?.. Ta nuostabi lygiagrečių juostų pora visad atrodo tokia pažįstama. Dar ir dar kartą žengių jų link, norių jas paliesti, priartėti, bet jos vis tolsta, bėga nuo manęs, bijo......

    Nuo pat vaikystės Marko niekas nemėgo. Visi jį laikė keistuoliu - ne tokiu kaip visi normalūs vaikai. Jis mažai bendravo, beveik nesišypsojo. Tiesą pasakius Markas beveik nekalbėjo, o svetimiems žmonėms turbūt net nėra ištaręs nei vieno garso. Marko mama niekad nesuprato savo sūnaus ir todėl nuo mažų dienų stengėsi jį paversti "norma". Visą savo ir paties Marko gyvenimą mama vertė jį būti tarp žmonių, būti su tais, kuriems vaikis sava valia niekad nebūtų ištaręs nei žodžio. Ji niekad nenorėjo sūnui blogo, bet pati niekad nesuprato, kad taip pat nenori gero.

    Stengiuosi jas pasivyti, stengiuosi apčiuopti, palytėti, bet negaliu... Jos nenori, kad jas paliesčiau, jos nenori, kad jas suprasčiau...Ir tada išgirstu ją. Ji taip arti. Ji laiko man už gerklės, purto ir rėkia. Noriu pabėgti, pasislėpti nuo jos, bet ji visur. Ji - tas troškus oras, kuriuo nenoriu kvėpuoti, ji - tie akmenys ant asfalto už kurių kliūna mano kojos, ji - tas balsas, kurį taip ilgai stengiausi numarinti. Ji manęs niekad nepaliks, nepamirš, nepaleis. Norių užsidengti rankomis ausis, kad jos nebegirdėčiau, bet ji manyje.

    Mama stengėsi, bet Markas visgi nebendravo. Galbūt jis tiesiog neturėjo ką pasakyti? Gal jo galvelėje nebuvo kalbėjimo vertų minčių? O gal jis tiesiog buvo kiek "trenktas"? Kadangi pats Markas nepasakojo, kas jam yra, aplinkiniai jį niekino ir tyčiojosi.  Jis tiesiog negalėjo nieko jiems visiems atsakyti, nemokėjo apsiginti, ir todėl metų metus tiesiog buvo žeminamas ir smerkiamas. Markas tebuvo paprastas moksleivis, vos vienas iš milijono, vienas iš daugybės tų, kurių niekas nemėgo.

    Jie visi aplink mane. Jie irgi rėkia. Jie manęs nekenčia. Aš jiems nepatinku. Vis bėgu nuo jų, bet vėl ir vėl atsiduriu vis tam pačiam mokyklos suole. Užsimerkiu, bet jie niekur nedingsta. Jie drasko mane, stumdo, muša. Man skauda, bet negaliu net to išrėkti. O jie linksminasi. Jiems patinka mano skausmas.  Dar ir dar kartą stengiuosi pabėgti. Lekiu pro tamsius mokyklos suolus, kliūnu už kreivų kėdžių, klumpu ir vėl kylu. O jie vis vejasi.

    Ilgai ir kantriai Markas kentė klasės draugų patyčias. Niekad neklausė kodėl, niekad nesiskundė. Visiems atrodė, kad jam nerūpi, bet jam rūpėjo. Kartais Markas verkdavo. Taip tyliai, kad niekas nematė ir nesuprato. Kartais, mokyklos sąsiuvinio kamputyje tūkstančius kartų jis rašydavo vis tuos pačius žodžius - "raudonas vynas". Po to daugybę kartų ranka braukdavo per popierių ir vėl rašydavo. Tik niekas apie tai nežinojo, jis visai niekam nerūpėjo.

    Pamenu ją miegančią krėsle. Jos plaukai susivėlę, rūbai purvini ir dvokia prakaitu. Ji sunkiai kvėpuoja.Rankoje ji laiko balkšvą, pigaus stiklo, pustuštę taurę. Matau, kaip nuo stiklinės briaunos pamažu slysta ir ant kilino nukrinta smulkus raudonas lašelis. prie jos kojų guli sulankstytas kartoninis pakelis. Aplink jį gausu raudonų lašų."Raudonas vynas" - taip sako etiketė.

    Kartą bendraklasiai užpuolė Marką. Gal jiems pabodo ta nuolatinė, mirtina tyla? O gal norėjo iš jo lūpų išgirsti bent klyksmą? Turbūt net jie patys to nežino. Markas bėgo iš klasės, bėgo per tamsius koridorius, per medines mokyklos duris tiesiai į lauką. Markas bėgo link gatvės ir staiga sustojo.

    Štai ir vėl baltos linijos. Jos nebebėga nuo manęs, nesislepia, nebijo. Dabar jau galiu jas paliesti, galiu priartėti ir jos manęs nepaliks. Sustoju. Rodos, jie manęs nebesiveja, bet kažką girdžiu. Tarsi vėją, garsų ūžimą ir netrukus trumpą cyptelėjimą. Ir akimirka tylos, kokios jau taip seniai troškau.

    Gatvėje Markas išstovėjo vos akimirką, kai atskriejo automobilis ir staiga švystelėjo smulkų kūną kelioliką metrų į priekį. Visi, ką tik taip troškę jį sumuši dabar stovėjo netekę žado ir nežinojo ką daryti. O tuo tarpu Markas gulėjo gatvės vidury. Tiesiai ant dviejų baltų linijų savo kraujo klane. Tik jo lūpos judėjo. Žvelgdamas į baltąsias linijas ir jas padengusius krajo lašiukus vis tyliau ir tyliau, kol galiausiai nutilo, Markas kartojo:

    - Raudonas vynas, raudonas vynas, raudonas vynas... ]]>
Tue, 10 Apr 2007 17:38:50 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/268636/268636.html http://rasyk.lt/dienorastis/268636/268636.html
***     It was hot. Hell hot. The sun was owerhanging so high in the sky,that you could almost feel vertigo looking at it. Wind was kinda blowing aboard the water surface, but his grandeur was probably left somewhere beyond the seas. Salty drops soeked broadsides and deck, water was pouring on animals and human - all those, who were sea rats to captain. These oofy bloodsuckers payed him enough to be silent, but too little to stop thinking. Sometimes he personaly desired to become an arrogant rich man, his heart wanted to command, rule, but mostly contempt to these men triumphed over the lure, and these moments, he was glad, that his clothes reeked of salty sea water.
    The only thing captain really enjoyed, was watching.Hours and hours he stared at deck - at hollow laughter,insincere tears - all slender sea dramas. Looking at others, he was brooding about himself. Captains job no longer had a spirit. Electronics took away that glorious feeling,when standing on captains bridge, holding a wheel and ploughind the boundless oceans. Presumably that was the reason, why he always felt wrench.
    Skippers eye spotted two little boys. The sun was heating up theyr little bodies and a gentle breeze blowed their clothes. The swing did not bother them, they didn't fear the sea. Captain sat down and started listening...

    - Where are  we going? - the blond boy said. He was probobly the younger one - very active and energetic.
    - To see mom and dad. You know that...
    - Will we reach them soon? I want to hug my mom as soon as possible.
    - Not soon, - the older one was rude.
    They looked into the sea and the blond boy could not stop questioning:
    - Do you like the sea?
    - Maybe.
    - Why maybe? It's very beautiful.
    - Nothing special.
    - You know what? If the sea water was red, than even you would think it is special.
    - You are just a lementable shrimp. The sea is blue and that's it. It will never be red, - it looked as if the elder brother has gone mad.
    - Why do you always shout at me? I am not a shrimp! You don't understand a thing! You never will! Maybe that's why mom and dad doesn't love you!
    - That's it! You will sit in your cabin till we reach the shore! You won't go anywhere! You will see no sky, no blue or red sea! And when we will finally reach the coast, I will make sure you could never hug mom. You will be given to a good family as a pup. And now - get out of my face!
    Junior was silent, he looked down and turned round to go, when he suddenly froze.

    Captain looked at his moveless body with interest. It looked as if thousands of thoughts infested his head. Skipper was sure,that the boy will say something, he was waiting for judiciuos words that were suppose to hurt his brother. But the boy was holding his peace.  His eyes were still looking down,all his body was effete. The elder one was cruel.
    Soon, junior mustered up all his strength. His eyes were blazing with anger. He started running and a few meter distance between them melted in a second. The elder didn't even manage to turn around before he was pushed into water and his body touched the surface. Junior rushed into the stern and the captain followed him.
    - I was right, red water would definitely look special, - he whispered silently ant stepped into the hold.
    A smile appeared in captains face. He glimpsed into the water. The boy was right - red water really was remarkable. ]]>
Tue, 10 Apr 2007 17:38:02 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/268635/268635.html http://rasyk.lt/dienorastis/268635/268635.html
***     Ji čia - visai šalia. Girdžiu, kaip ji kvėpuoja, girdžiu, kaip ranka pataiso neklusnius plaukus, užuodžiu žalia arbata kvepiantį jos megstinį. Bet į ją nežiūriu. Žinau, kad nežiūri ir ji. Kartais žvilgteliu į iškrypusį jos atvaizdą gelsvame mokyklos suole ir tikiuosi, kad ir ji taip pat kartais žiūri į manajį.
    Galėčiau šalia jos sėdėti ištisas valandas, dienas, savaites, ištisas amžinybes. Galėčiau remtis į kietą mokyklos kėdės atlošą ir vien girdėti ją, įsivaizduoti, kad ir ji girdi mane, kad ir aš kvepiu žalia arbata. Bet anksčiau ar vėliau visad suskamba skambutis.

    - Laura.... - girdžiu aiškų mokytojos balsą. Lėtai atsisuku. Ji skuba koridoriumi ir visą laiką žiūri į mane.Lengvai šypteliu ir pasuku galvą į kairę.
    - Laura, tave kviečia, - vos girdimai sušnabždu jai į ausy ir žengiu žingsnį atgal. Atsiremiu į raudonų plytų sieną už manęs ir laukiu.
    - Rodos, taip ir neišmoksiu judviejų atskirti. Per nelyg panašios...
    Matau, kaip ji nusuka galvą žemyn ir lengvai šypteli. Kartais atrodo, kad yra akimirkų, kai galvojame apie tą patį. Minutėlę pasimuistau ir išsitraukiu odinį blonknotą su nukramtytu pieštuku. Ji mane įkvepia. Piešiu ją, nors sakau, kad save.
    - ...taip taip. Būtinai atnešiu rytoj.
    Ji atsisveikina su mokytoja ir mosteli man ranka.
    - Egle, pirma užbėgsim į tualetą. Man labai reikia. Gerai?
    - Gerai.
    Man nepatinka taip daryti, bet labai ją myliu, todėl negaliu palikti.
    Kartu užsirakiname kabinoje. Laura atsega kuprinę, ištraukia mažytį puspilnį maišelį. Pati išsiemu aprūkūsį, pigios geležies peilį. Anksčiau sakydavo,kad pačiai dreba rankos, ar tiesiog bijo įsipjauti, bet dabar jau nesvarbu, tai tapo mano darbu. Gal ketvirtadalį gramo ji supila ant ne itin tiesių ašmenų ir atkiša man.
    - Nagi, pirmyn, žinai ką daryt, - linkteliu galva ir ištraukusi žiebtuvėlį imu liepsna glostyti geležį.
    Ji stebi ir  mėgaujasi liepsna, rodos, tyrinėdama žiūri į kylančius vos pastebimus, bet klaikiai dvokiančius garus. Ir pati jau puikiai žinau ką ir kaip daryti, bet kartais vis dar laukiu sesers nurodymų. Praėjus keliolikai sekundžių žiebtuvėlį įsidedu kišenėn ir suėmusi peilio kotą abiem rankom prikišu jau tiesiai prie veido.
    Regiu, kaip išsiplečia ir vėl susitraukia jos smulkutė nosis, kaip ant kaktos pasirodo nežymūs prakaito lašeliai, o ties smilkiniu ima pulsuoti plonytės, melsvos kraujagyslės. Jos švelnūs plaukai sulimpa į sruogas, ir aš nebeužuodžiu žalios arbatos. Suvynioju peilį į pajuodusią medžiagos skiautę irkišu atgal į kuprinę. Jo dar prireiks... 
    Laura susmunka ant grindų tarp sienos ir klozeto. Šalimais pritūpiu ir aš. Nežiūriu į ją. Tačiau esu tikra, kad ji žiūri.
    - Nieko tokio. Nesijaudink šitaip. Juk viskas bus gerai, - taria garsiai kvėpuodama.
    - Žinau.
    - Aš tau šlykšti ar ne? - anksčiau ji niekad taip nesakydavo. Bet suprantu, kodėl taip galvoja. Mano pareiga padėti jai, palaikyti, neabejoti ir tiesiog mylėti. Juk ji mano dvynė sesuo. Bet man skaudu. Kartais atrodo, kad ji tiesiog slysta man iš rankų, kad ji krinta, o aš nespėsiu jos pagauti. Kartais atrodo, kad ją išduodu ir nekenčiu pati savęs, kad šitaip klaikiai elgiuosi su brangiausiu man žmogumi šiame pasauly.
    - Ne. Nešlykšti, tiesiog kartais......Aš bijau Laura.
    Ji pakelia nuo prakaito drėgną ranką ir tiesia ją manęs link. Bet vos savąją pakeliu ir aš, ji vėl sukniumba kampe.
    - Nebijok, juk viskas bus gerai.
    Ji žvilgčioja tai į purvinokas grindis, tai į siaurutį saulės apšviestą langą palubėje. Sesuo vėlei pakelia ranką ir žiurėdama žemyn ją judina ir šypsosi.
    - Aš bijau, Laura. O jei gerai nebus? - nesuprantu jos elgesio.
    Ji lėtai apžiūri save ir, rodos, jaučiasi bejėgė. Štai mano sesuo tokioje padėty,o aš nedarau nieko, kad jai padėčiau. Turėčiau būti jai ramsčiu, jos pagalba ir išsigelbėjimu, bet aš abejoju ir ją nuviliu. Bijau net pagalvoti, kad netikiu ja ir tuo, kad viskas bus gerai.
    - Matai, saulės šviesa sukelia šešėlius, - ji judina ranką ore ir žiūri į grindis, - bet jei ranką nuleidi, jie tiesiog dingsta.
    Sesuo pažvelgia tiesiai man į akis. Tokiomis akimirkomis tikrai jaučiuosi tarsi žvelgdama į veidrodį. Tik jos šypsena kitokia, ji nuoširdi ir tyra. Ji neabejoja, o aš...
    - Nesijaudink - viskas tikrai bus gerai, - ji stengiasi pakilti, bet vis susmunka. Galiausiai paimu ją už rankos, prisiglaudžiu. Girdžiu skambutį. Bet mes liekame čia. Ji užmerkia akis, ima tyliau kvėpuoti. Laurai reikia akimirkos poilsio, o aš ją saugosiu ir visad būsiu šalia. Juk tai mano pareiga, ar ne?.. Ir aš nebebijau, nes viskas tėra tik saulė ir šešėliai. ]]>
Tue, 10 Apr 2007 17:37:24 +0200 http://rasyk.lt/dienorastis/268634/268634.html http://rasyk.lt/dienorastis/268634/268634.html