Negesinki žiburio. Pūgos spąstai
Jau stūgauja aplinkui pirkią.
„Žuvys“ dangaus ūkuose nuskęsta
Tik „Paukščių takas“ žvaigždėm virpa.
Ten mūsų pėdos rudeniu išlytos, -
Jose pūga susisuka sau gūžtą.
Ateinu ir vėl, kai vėjai plyšta
Ir įšalui pavasariniam dūžtant.
Įsiklausyki, kaip virš tuščių arimų,
Sklinda tolimas ir juodas skausmas,
Užaštrintom viršūnėm rimų,
Į tavo lūpų bežadį šauksmą.
Akyse šviesa šarmoto lango, –
Žvelgi į dangaus skliauto vidurį,
Bet nepaleidžia speigų gyvatės rangios.
Anksti dar – negesinki žiburio.