Poezijos jėga

Vis dėlto poezija – didelė jėga. Paskaito kas, pasidaro sau išvadas, apsėda mintys, idėja fix suka drumstą smegenų vandenį... Iki tokio lygio, kad nulekia po to apsėstasis realybėje pas ką nors, išplėšia jį iš komforto zonos, dalinasi savo liguistomis fantazijomis kaip realybės vaisiais, drumsčia toliau vandenį, pateikia iškreiptus faktus, tendencingai manipuliuoja emocijomis tol, kol pats perdega. O tada naiviai dairosi, nes draugų nebėra – vienus nuvylė, kitus apkaltino išgalvotais paistalais, trečius pasmerkė. Motyvai? Pavydas, kerštas, egoizmas, ambicijos, iškreipta vaizduotė, ego peršviršis... balažin kas dar. Ir taip sudegina paikystėmis žmogus savo gyvenimą, maitindamas juodąjį vilką.

Kažkada radau apie tai, pasikartosiu:
„Kadaise, prieš daugybę metų senas indėnas atskleidė savo anūkui vieną gyvenimišką tiesą.
– Kiekvieno žmogaus viduje vyksta kova, labai panaši į dviejų vilkų grumtynes. Vienas vilkas yra blogio įsikūnijimas – pavydas, kerštingumas, egoizmas, ambicijos, melas, neapykanta... Kitas vilkas atstovauja gėrio pasaulį – meilė, viltis, ištikimybė, užuojauta, pagalba....
– O kuris vilkas galų gale nugali? – paklausė mažylis.
Senasis indėnas vos pastebimai šyptelėjo ir tarė:
– Visuomet laimi tas vilkas, kurį tu maitini.“