Pirmi sakiniai. Norman Doidge

Nuolatos krintanti
moteris...
Kurią išgelbėjo vyras, atradęs jutimų plastiškumą
„Matydami perkūnijos griausmus...“
Išėjimo knyga 20:18


Cheryl Schilz jaučiasi taip, lyg ji nuolatos kristų.
Kadangi taip jaučiasi, ji ir krinta.


A Woman Perpetually Falling…
Rescued by the Man Who Discovered
the Plasticity of Our Senses
And they saw the voices.
EXODUS 20:18


Cheryl Schiltz feels like she’s perpetually falling.
And because she feels like she’s falling, she falls.



Mano komentaras.

Šios knygos dar neskaičiau, bet
pirmieji sakiniai verčia suabejoti
ar autorius žino apie ką rašo.
Tikriausiai, visa paaiškės tolesniuose
sakiniuose, bet iškart noriu pasakyt,
kad kritimo jausmas labai atpažįstamas
ir norisi solidarizuotis
ne su autorium, bet su krintančiąja.
Kiek pamenu, pirmąsyk kritimą
išgyvenau penkiolikos. Kartais tai
atsikartodavo, tiesa, retai.
Dažniausiai prieš užmiegant - tai
nereiškia nuovargio būsenos ar to,
kad krentama į sapnus ir panašiai.
Kritimas juntamas kone fiziškai
arba metafiziškai.
Va, dabar praėjus en dešimčių metų
eilei pajutau, kad kritimai gali kartotis
kassekundiškai labai trumpais
intervalais, beveik be tarpų, beveik
nevalingai. Bet tik valios ir sąmonės
dėka pavyksta šį kritimą sustabdyt.
Atrodo šie kritimai turi pagreitį
ir jei leist jiems įsibėgėt, būtų
pereita riba, už kurios nežinia kas.
Įtariu, kad vienas puikus ir plačiai
žinomas rašytojas, vienoje iš
paskutinių savo knygų galėjo aprašyt
tą pačią patirtį. Jis irgi rašo apie
kritimą, tik kitais žodžiais. Tai
kartojasi iš kūrinio į kūrinį.
Tai akivaizdu ir nors reta, visgi
tai archetipiška. Visiškai kitos
kultūros žmogus naudoja
tuos pačius vaizdinius tam pačiam
reiškiniui aprašyt.
Reiškiniui, apie kurį neaiškiai ir tik
kartais girdėjau užsiminant nuo
vaikystės, iš viso gal tik triskart, bet
neatrodo, kad kalbėjusieji  tiksliai
žinotų apie ką kalba. Visgi jų
kalbose buvo juntamas klaikas ir
nerimas, ir įspėjimo gaida. Neveltui.
Nenuostau. Aš visada
pristabdydavau kritimą, nes pasileisti,
tai tas pat kas lipti į šulinį su Alisa.
Atrodo gali ir negrįžti.

Jai šis jausmas kam nors
atpažįstamas, galit rašyt čia.
Pasidalinkit.

Apie eilutę, kurią norėjau praleisti,
patylėsiu. Nors vertimas nėra
identiškas,  bet dera.

Ir jei, kaip skelbia pirmas sakinys,
tas vyras kažką tikrai atrado,
tai, kaip sakoma, jis arba genijus,
arba, kaip piešiama ant įvairių 
piramidžių įvairiose platumose,
jis yra kosmonautas
su naujos firmos skafandru.
Naujieji tikrai turėtų būti lankstesni.

Dar viena pastaba. Kritimas yra šiek
tiek panašus į  pasinėriimą į
kirmgraužos su kosminiu kostiumu
urvą. Ir į pakilimą.
Du, truputį priešingi pojūčiai, todėl
kritimo jausmas yra toks  apgaulingas.