pats ilgiausias sakinys šiais metais

išėjom į balkoną rūkyt, ir jau kurdamasis cigaretę muisčiausi, nes nesaugu buvo be ausinių, spėliojau, ką dabar, kokį šlamštą pasakos, ir žiūrėjau į dangų, o ten jau žybsėjo kelios žvaigždės, – kaip gerai, kad čia priemiestis, ir jų matosi bent šitiek, – o ji ėmė pasakot apie vazą, sumautą stiklinę vazą, kaip sukūlė ją viršininkė, o paskui nupirko naują, panašią, bet seklią, ir negalima ten laikyt tikrų gėlių, nes virsta, o ir vandens neįpilsi, tad dabar ten dirbtinės gėlės, be to, prikišo ta viršininkė vidun kažkokio celofano, kuris turi vaizduot vandenį, – kaip gerai, kad čia priemiestis, ir jų matosi... – ir štai stovi ta vaza dabar ant darbo stalo, ir nenukiši jos kur nors, ir celofano neišimsi, nes juk viršininkės pirkta ir daryta, ir gėda kažkaip, nes žmonės ateina ir žiūri į tą beskonybę, ir nepasakysi juk „čia ne aš, o viršininkė“, ir – kaip gerai, kad čia priemiestis... – nežino ji, visiškai nežino, ką daryti su ta vaza, prikimšta celofano, nes negi kiekvienam aiškinsi, kad tas celofanas vaizduoja vandenį, ir sakau tada, jau gesindamas cigaretę, grįždamas pas ausines, paimk, sakau, iš vaiko spalvoto popieriaus, iškirpk kelias žuvytes ir įmesk į tą vazą, kad būtų aišku visiems, kad čia vanduo, bliad, ne celofanas, ir pasakė, kad durnius aš, – kaip gerai, kad čia... – bet atrodė visai patenkinta, nes pagaliau pakalbėjom, ir pagailo man jos, taip retai gaunančios mano patarimų, ir nežinojau, ką dar patarti, kad kažkas baigtųsi čia ir šitam priemiesty, prikimštam celofano, kur nėra nei vienos gyvos popierinės žuvytės.