Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







(Iš ankstyvosios tarybinės etnografijos)

Tėvai išeina į bažnyčią, kuri visai netoli šviečia savo geltonai dažyta išore. Tokia pat spalva nutepta ir varpinė o bažnyčios vidus labai gražiomis spalvomis išdekoruotas, kurių tarpe vyrauja ir geltona spalva. O kai kunigas įžengia prie altoriaus su, išpuoštais drabužiais, tai ir amą užimdavo. Drabužiai švietė auksine spalva. Žmonės sakydavo, kad kunigo drabužiai siuvineti Romoje auksu, tikru. O monstrancija, kielikas ir altoriaus kai kurios dalys – auksinės. Netoliese prie ežero, ant kalno švietė auksinėmis spalvomis Raudonoji Alovė. Vėliau tarybiniais laikais  Baltosios Alovės dvare, turėjusį didelius ūkinius pastatus, dar smetoniniais metais buvo įsikūręs kooperatyvas, įkūrė Daugų rajono Mašinų-traktorių stotį (MTS). Buvo pastatytos didelės dirbtuvės taip pat iš raudonų plytų. Jas statė netgi mūrininkai atvykę iš Kauno. Tad ko gi ta Alovė ne auksinė? Tiesa, dar buvo pastatyta Šaulių salė taip pat dažyta–auksine spalva. Tačiau ši salė sudegė prieš pat karo pabaigą. Taip, kad šis miestelis buvęs valsčiaus centras, vėliau – apylinkės, seniūnijos kai kurių patriotų buvo vadinamas „Auksinė Alovė“. Reikia įsidėmėti, kad pats miestelis nebuvo panašus į auksinį, buvo purvo pakankamai. Tačiau kai tarybiniais metais Alytaus namų statybos kombinatas pristatė rausva spalva  namų, išasfaltavo gatves, jis tapo dar panašesnis į auksinį, netgi        nelaukiant auksinio rudens puošnių rausvai-gelsvų spalvų.
    Iki bažnyčios nebuvo ir kilometro, tačiau kol nueidavo, pareidavo ir išklausydavo mišias, o jeigu dar draugus susitikdavo ar gimines, tai ir ilgiau užtrukdavo. Tačiau  tėtukas turėdavo skubėti į namus iš karto po miįių. Mišparų retai kas laukdavo, o su laiku jų jau ir nelaikydavo. 
    Aš vienas lieku namuose. Nors  mano jau visos nekasdien lankomos vietos apžiūrėtos, bet didžioji spinta vadinama „šėpa“ dar vis man buvo „terra inkognita“. Ten po kažkokiom medžiagų skiautėm, po šventųjų neįremintais, suvyniotais į ruloną paveikslais aptinku ir trospalvę Lietuvos vėliavą. Didžiai nustebęs, kad gana atvirai laikoma esamos valdžios nepageidaujama vėliava ir niekas jos čia nepastebi. Aš užstumiu šovynę duris ir pradedu paraduoti su ja. Ji man gana didelė, todėl nusinešu į kambarį ir ant šventiškai paklotos lovos užtiestos pačiu gražiausiu dvylikanyčiu divonu, ištiesiu ir trispalvę, ir atsitraukęs keletą žingsnių grožiuosi mano valstybės vėliava.
    Vis dėlto, nepamirštu ir žvilgterėti pro langą ar dar nepareina tėvai, nes tėtukas visada skubėdavo šerti gyvulių. Akurat jau tėvukas parskuba, eina pro kaimynus, o mūsų sodybos gana arti viena kitos. Skubiai suvynioju ir pakišu ant viršutinės lentynos po įvairiais retai naudojamais daiktais. Puolu atidaryti priemenės durų ir kaktomuša susiduriu su tėtuku, kuris tuo metu jau atidaro jas:
- O  tu kur??
- Taigi pamačiau keliuku pareinant ir atskubėjau durų atšauti.
Tėtukas greitai persimeta viršutinę aprangą, griebia vilkti iš priemenės „ceberį“ su šiečka, užpiltą miltais
ir tarkuotais runkeliais.. nutempęs į tvartą grįžta atgal  pripila kibirą karšto vandens ir nunešęs į tvartą supila į cebrą ir gerai išmaišo, kad karvė negalėtų suėsti vien miltus su runkeliais.
    Praėjus metams ar daugiau vėl panorau išskleisti vėliavą, tačiau koks buvo mano nusivylimas, kai apieškojęs šėpos visas lentynas jos neradau. Šį kartą įsideasinau visgi, paklausti mamos, kur dingo trispalvė? Mama man tik atsakė:
- Neklausk – nepasakysiu:
Pamačiusi mano nustebusį veidą, kad atsirado man paslaptis, tik pakartojo:
- Neklausinėk tikrai nepasakysiu.
Ir dar pridūrė:
- Būtų labai gerai, kad ir tu niekam nė žodžio apie tą vėliavą.
- Na, žinoma, aš niekam, netgi Placidui nesakysiu.
Paskui nuėjo į kambarį ir sugrįžo didoka fotografija. Padėjusi virtuvėje ant stalo pradėjo man aiškinti:
- Čia prie mūsų Alovės bažnyčios, nusifotografavę Alovės valsčiaus pavasarininkai. Mes, jaunimas buvome susijungę į „Pavasario“ draugiją, kuri veikė visoje Lietuvoje. Valdžia nelabai mėgo mūsų organizaciją. Ir aloviškiai gal vieni iš aktyvesnių buvo visoje Lietuvoje. Apie mus daug rašydavo žurnalas „Pavasaris“.
    Kiek patylėjusi tęsė toliau:
    Štai čia kunigas Alovės klebonas Akscinas, kuris ir tave krikštino,  o čia štai aš. Aš buvau „Pavasario“ draugijos vėliavininkė. O čia, matai, mūsų vėliava. Ją laiko, paėmęws už krašto, kad būtų praskleista, mano brolis vargoninkas Rapolas. Mums buvo svarbi ir valstybės vėliava. Aš ir ją turėjau, tik čia valstybei per maža mūsų šventė, tas jos nedrįsome išwskleisti.

Praėjus  gal dar dešimtmečiui, bet vis dar tarybiniais metais, grįžtant iš Kauno į namus, kur aš tėvus buvau nuvežęs į susitikimą su kardinolu atvykusiu iš Vengrijos, prisiminęs tą atsitiikimą su trispalvę vėl užklausiau mamą:
    -Na, mamute, gal šiandien kai tokia gera nuotaika po susitikimo su kardinolu, kur gi visgi dingo iš „šėpos“ vėliava. Mama šiek tiek pasimuistė „Žiguliuke“ ir atsakė:
    Na gerai, ką jau padarysi, dabar gal jau ir galima pasakyti? Viskas aprimę, o jau ir tų žmonių mūsuose nėra. Tu gal dar prisimeni, tą beržą už miestelio, Poteronyse, neprivažiavus piliakalnio.
    Žinoma, kad prisimenu. Mes eidami į Alytų dviese su tavimi, mama. Po juo dar ilsėjomės.
    Tai va, o prisimeni, kai vienais metais pasklido kalbos, kad naktį prieš vasario 16-ąją buvo iškabinta vėliava trispalvė ir užminuota. Tai buvo mano vėliava, kurią aš stropiai saugojau. Bet mūsų krašte tai buvo paskutinė tikra vėliava.
  Tokia „Homo  sapiens“ prigimtis, te prasmenga ta naujųjų ponų  keikiama praeitis ir leidimas tik garbinti dabartinę taip vadinamą  „ponų atstatytą nepriklausomybę“, netrukdyti jiems iš parceliuoti valstybės turtuws, vandenis ir jos teritorines žemes. Svarbiausias turtas Žmogus ieško laimės kaip ir buržuazinės Lietuvos laikais, už vandenynų. Koks nusikalstamas trumparegiškumas ir valdančiųjų vieta prie Uspaskicho. Ir jo chebrytės.


2013-06-01 16:29
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą