Paskaityk, gal užsimuši..? Pasimetėlio apmąstymai

Paskutinėmis dienomis pasižiūrėjęs į veidrodį vis dažniau ir dažniau savęs klausiu: "kas aš?". Pats save gluminu ir neleidžiu (nenoriu) suprasti keistos ir skaudžios tiesos. Dar prieš gerą pusmetį buvau visiškai normalus pilkosios masės atstovas, kuris niekuo nesiskyrė nuo kitų. Buvau asmuo, kuris niekuomet nesukeltų minčių, įtarimų, emocijų, reakcijų. O dabar? Dabar sėdžiu priešais savo atspindį, šukuoju neseniai dažytus plaukus ir klausiu savęs: "Kas aš?". Išsigimėlis, monstras, debilas, iškrypėlis ar dar koks neaiškus sutvėrimas? Ar ne paprasčiau būtų tiesiog pažvelgti giliau, pro savo baimių, ambicijų, nusistatymų sienas ir pasakyti sau: "Aš esu tai, kuo aš noriu būti."? Taip. Tai būtų žymiai paprasčiau, tačiau peržengti per savo paties pastatytus barjerus, sienas yra daug sunkiau nei perplaukti vandenyną ar rankomis iškasti šulinį. Kodėl? Todėl, kad tai yra mano barjerai, mano sienos, tam tikra prasme laikančios mane vietoje, neleidžiančios padaryti kažko, kas mano nuomone, nusistatymu, būtų nepriimtina man, o gal ir aplinkiniams, mano barjerai kurie nesąmoningu įsitikinimu yra teisingi, neginčijami ir neperžengiami. Žinau, skamba keistai, todėl ir nerandu tenkinančio atsakymo, sprendimo, todėl ir klausiu savęs kas aš. Štai vieną sekundę atrodo, kad imsiu ir spjausiu į viską, į visas normas, taisykles ir nuomones, būsiu toks, koks trokštu būti visa savo esybe, koks jaučiuosi pilnavertiškas asmuo, o štai kitą sekundę atrodo, kad taip negalima, kad esu gamtos nesusipratimas ir jeigu kam nors tai atskleisiu, galiu labai skaudžiai nukentėti, o to aš tikrai nenoriu. Visuomenė nėra pasiruošusi tokiems išbandymams, ji dar per jauna, per naivi ir per kvaila suprasti tinkamai tokį dalyką. Be abejo, kartais galiu save apgauti, patenkinti savo poreikius, kai esu vienas ir kai niekas nemato, tačiau tai laikinas ir dar labiau erzinantis sprendimas. Kai bent sekundei pajunti, kad pagaliau esi tobulas, pilnai save įkūnijantis, pajunti begalinę laimę ir galiausiai supranti, kad negalėsi ja džiaugtis amžinai, tik dar labiau suglumina, nuliūdina ir žlugdo. Kad ir dabar: šukuoju taip rūpestingai išpuoselėtus plaukus, kurie jau beveik tokie ilgi, kad galėčiau jais džiaugtis, ir dvejoju: dažytis ar ne? Jau numanau ką pagalvojote. O Dieve, koks iškrypėlis, kaip tai nesveika ir panašiai. Aš jūs puikiai suprantu, viena mano pusė mąsto lygiai taip pat, kad tai yra blogai, kad tai neteisinga ir nežmoniška, tačiau kita reikalauja, maldauja patenkinti jos poreikius...